Ašelio kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ašelio kultūra
700 tūkst. pr. m. e. – 200 tūkst. pr. m. e.
Ašelio kultūros titnaginiai dirbiniai iš Prancūzijos
Ist. regionas Afrika, Vakarų Europa, Azija
Amžius Ankstyvasis paleolitas
Žmogaus rūšis Homo erectus
Vikiteka Ašelio kultūraVikiteka

Ašelio kultūra (pranc. Acheuléen) – senojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal Saint-Acheulio vietovę netoli Amjeno miesto, Šiaurės Prancūzija.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Datuojama Gunzo-Mindelio Riso laikotarpiu – prieš 700–200 tūkstančius metų. Vidurio Europos Ašelio kultūra kilo iš rytų Afrikos ir Pietų Europos Olduvėjaus tipo archeologijos kompleksų.

Radiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ašelio kultūros dirbiniai panašūs į Šelio kultūros, tik smulkesni. Pagrindinis įrankis buvo migdolo formos kirtiklis, nušlifuotas plokščiu retušu. Ašelio kultūros laikotarpiu pradėta naudoti stambius plokščius kirvius, ietigalius, grandukus ir įrankius, skirtus pjauti, gręžti. Laikotarpio pabaigoje atsirado vadinamųjų mikoko ir Levalua tipo dirbinių – smulkių kirtiklių, pjovimo ir gręžimo įrankių – nuo skaldytinių atskeltų skelčių. Žmonės gyveno olose, medžiojo ir rinko maistą, mokėjo išgauti ugnį.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas GirininkasAšelio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 59 psl.