1871 m. Vokietijos Konstitucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1871 m. Vokietijos Konstitucija
Informacija
Valstybė Vokietija
Priimta 1871 balandžio 16 d.
Galiojo iki 18711919 m.
Turinys
Valdymo forma Konstitucinė monarchija, imperija
Įstatymų leidžiamoji valdžia Parlamentas – Bundesratas (Sąjungos taryba) ir Reichstagas
Vykdomoji valdžia Imperatorius (kaizeris)

1871 m. Vokietijos Konstitucija, Bismarko KonstitucijaVokietijos imperijos konstitucija, priimta 1871 m. balandžio 16 d.

Bundesratas atstovavo federacijos valstybėms; bundesrato pirmininku buvo Prūsijos karalius, kuris taip pat turėjo ir Vokietijos imperatoriaus titulą. Imperatorius skyrė imperijos kanclerį, kuris buvo įtakingiausia politinės sistemos institucija. Imperijos įstatymų priėmimui reikėjo dviejų institucijų pritarimo - bundesrato ir reichstago. Reichstagas buvo renkamas trejiems metams (nuo 1885 m. penkeriems metams), visuotiniuose rinkimuose (rinkimo teisę turėjo tik vyrai).

Bismarko Konstitucija panaikinta 1919 m. rugpjūčio 14 d. ją pakeitus vadinamąja Veimaro Konstitucija.

Priėmimo aplinkybės[taisyti | redaguoti kodą]

Po trumpo 1866 m. karo Prūsija sutriuškino austrus ir vietoj Vokiečių sąjungos įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą. Šios sąjungos Steigiamasis reichstagas 1867 m. priėmė konstituciją, į kurią įėjo nemažai 1849 m. Frankfurto konstitucijos demokratinių nuostatų – visuotiniai, lygūs, slapti rinkimai į Reichstagą, piliečių teisės ir laisvės. Sąjungos prezidento pareigos turėjo būti suteikiamos Prūsijos karaliui, kuriam pavesta vykdomoji valdžia, įgyvendinama per jo paties skiriamą ir jam atsakingą kanclerį. Po pergalės 1870 m. kare su Prancūzija į Šiaurės Vokietijos sąjungą įstojo pietų Vokietijos valstybės. Vadinamosiomis Lapkričio sutartimis Šiaures Vokietijos sąjunga susitarė su Badenu ir Hesenu, o tuomet su Bavarija ir Viurtembergu dėl jų įstojimo į sąjungą. Sąjunga pavadinta Vokietijos Sąjunga.

1870 m. gruodžio 10 d. reichstagas priėmė bundesrato pasiūlymą Vokietijos Sąjungą pavadinti Vokietijos imperija, o Prūsijos karaliui, kaip bundesrato pirmininkui suteikti Vokietijos imperatoriaus titulą. Šie pakeitimai buvo sudėti į vieną dokumentą ir paskelbti 1870 m. gruodžio 1 d. ir įsigaliojo nuo 1871 m. sausio 1 d.[1]

Pagal šią konstituciją 1871 m. kovo 3 d. buvo išrinktas naujas reichstagas, kuris balandžio 14 d. pritarė pakeistam konstitucijos tekstui. Esminiu pasikeitimu nuo 1867 m. konstitucijos buvo papildomos kliūtys konstitucijos keitimui (siekiant užtikrinti, kad Prūsija turėtų veto teisę). Pakeitimams reikėjo trijų ketvirtųjų daugumos bundesrate.

Konstitucinė valstybės sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Vokietijos imperija buvo federacinė valstybė, susidedanti iš 22 monarchijų ir 3 laisvųjų miestų. Jos valstybės forma literatūroje vadinama "apribota monarchija".

Federacijos ir jos narių santykis[taisyti | redaguoti kodą]

Imperijos įstatymai viršesni už federacijos subjektų. Federacijai priklausė užsienio reikalų, ginkluotųjų pajėgų tvarkymas, finansiniai bei ūkiniai reikalai (muitai, prekyba, pinigai, bankai, paštas, keliai) bei visų sričių teisinis reguliavimas, teismų veiklos organizavimas. Federacijos subjektai išlaiko savo konstitucijas, landtagus, vyriausybes. Jie tvarko žmogaus teises, bažnyčios reikalus, švietimą, tiesioginių mokesčių rinkimą ir administraciją.

Įstatymų leidžiamoji valdžia[taisyti | redaguoti kodą]

Dvejų rūmų parlamentas – Bundestagas (Sąjungos taryba) ir Reichstagas. Abeji rūmai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įstatymų priėmimui reikėjo abejų rūmų narių balsų daugumos ir imperatoriaus sankcijos. Bundestagas turėjo duoti administracijai nurodymus įstatymų taikymo klausimais, skirti kai kuriuos pareigūnus, spręsti ginčus tarp federacijos narių, galėjo vienas leisti įsakus. Reichstagas turėjo savo kompetencijos ribose siūlyti ir priimti įstatymus, tvirtinti imperijos biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Bundestagas susidėjo iš federacijos narių vyriausybių skiriamų atstovų. Reichstagas renkamas visuotiniais (vyrai, išskyrus karius, 25 m.), tiesioginiais slaptais rinkimais 3 metams (vėliau 5 m.).

Įstatymų vykdomoji valdžia[taisyti | redaguoti kodą]

Imperatorius, turintis kaizerio titulą. Jis tvarko tarptautinius reikalus, skelbia imperijos vardu karą (Bundestago pritarimu), sudaro taiką, sudaro sąjungas, akredituoja pasiuntinius, gali sušaukti ir paleisti parlamento rūmus, siūlo įstatymų projektus, juos tvirtina ir skelbia, prižiūri jų vykdymą. Imperatorius skiria imperijos kanclerį, kuris tik jam ir atsakingas, kontrasignuoja jo nutarimus ir potvarkius. Kancleris tvarko imperijos reikalus, jis yra vienintelis imperijos ministras, skiriantis sau pavaldžius įvairių žinybų vadovus. Kancleris yra Bundestago pirmininkas, taigi gali užkirsti kelią įstatymų priėmimui jame. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: kaizeriu tampa Prūsijos karalius, kancleriu – Prūsijos ministras pirmininkas.

Žmogaus teisių įtvirtinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Teisės ir laisvės nedeklaruojamos, tai palikta federacijos narių kompetencijai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Michael Kotulla, Deutsches Verfassungsrecht 1806–1918. Eine Dokumentensammlung nebst Einführungen. 1. Band: Gesamtdeutschland, Anhaltische Staaten und Baden, Springer, 2005, ISBN 978-3-540-26013-4, 1. Teil, § 7 (S. 247–249)