Veimaro Konstitucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Veimaro Konstitucija
Informacija
Valstybė Vokietija
Priimta 1919 rugpjūčio 11 d.
Galiojo iki 1919 rugpjūčio 11 d. – 1949 gegužės 23 d
Turinys
Valdymo forma Federacinė respublika, formaliai – imperija
Įstatymų leidžiamoji valdžia Parlamentas – Reichsratas ir Reichstagas
Vykdomoji valdžia Prezidentas

1919 m. Vokietijos Konstitucija (Veimaro Respublikos Konstitucija) – Vokietijos Konstitucija, priimta 1919 m. rugpjūčio 11 d. po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Galiojo iki 1949 m. konstitucijos priėmimo.

Priėmimo aplinkybės[taisyti | redaguoti kodą]

Pralaimėtas Pirmasis pasaulinis karas, katastrofiška padėtis, plintančios komunistinės idėjos labai komplikavo Vokietijos vidaus padėtį. 1918 m. lapkritį kilo platūs neramumai, kariuomenės maištai, pabėgo kaizeris Vilhelmas II, kiti žemių kunigaikščiai. Socialdemokratams, kuriuos rėmė platūs visuomenės sluoksniai, pavyko įveikti komunistinį pavojų. 1919 sausį įvyko rinkimai į konstituantą, kuri dėl neramumų Berlyne susirinko Veimare. 1919 m. rugpjūčio 11 d. čia priimta konstitucija.

Valstybinė santvarka[taisyti | redaguoti kodą]

Federacinė respublika, susidedanti iš žemių, nors formaliai vadinama imperija.

Federacijos ir jos narių santykis[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės pagal konstituciją turi turėti respublikines konstitucijas, tautos atstovybės jose turi būti renkamos visuotiniais (ir moterų) lygiais, tiesioginiais ir slaptais rinkimais, vyriausybės atsakingos parlamentams. Imperijos įstatymai viršesni už žemių. Jai išimtinai priskiriama reguliuoti užsienio politiką, kolonijas, gynybą, pilietybę, muitus ir pinigus, paštą. Ne taip kategoriškai ji rūpinasi civiline, baudžiamąja teise, teisena, sveikatos apsauga, darbo teise, socialinė rūpyba, prekyba, pramonė. Atsiradus reikalui imperija leidžia ir su viešąją tvarka ir saugumu susijusius aktus. Federacijos subjektams draudžiama reguliuoti tik išimtinai imperijai priskirtus dalykus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia[taisyti | redaguoti kodą]

Dvejų rūmų parlamentas – Reichsratas ir Reichstagas. Reichstagas atstovauja tautai, jis kartu su Vyriausybe (derinant su Reichsratu) turi įstatymų iniciatyvos teisę. Reichsratas yra federacijos subjektų atstovavimo institucija, galinti užprotestuoti Reichstago nutarimus, tada jie priklausė nuo Reichstago arba tautos balsavimo (prezidento nutarimu). Reichstagui asmeniškai atskaitingi ministrai. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Reichsratas susidėjo iš federacijos narių vyriausybių skiriamų atstovų, mažiausiai po vieną kiekvienai narei, didesnėms po vieną nuo 700 tūkst. gyventojų. Reichstagas renkamas visuotiniais (vyrai ir moterys nuo 20 metų), tiesioginiais slaptais rinkimais 4 metams.

Vykdomoji valdžia[taisyti | redaguoti kodą]

Prezidentas, turintis stiprią valdžią. Jam pavesta užsienio politika, pasiuntinių priėmimas, sąjungų ir sutarčių sudarymas, pareigūnų skyrimas ir atleidimas, ginkluotosios pajėgos. Jis skiria reichskanclerį, šio teikimu ir ministrus. Visi prezidento įsakymai turėjo turėti reichskanclerio ar atitinkamo ministro kontrasignaciją. Kancleris yra vyriausybės galva (1871 m. buvo administracijos aparato).

Vykdomosios valdžios rinkimas: Prezidentas vienintelis to meto Europoje renkamas tautos tiesioginiais rinkimais 7 metams, neribojant perrinkimo. Reichskancleris ir ministrai skiriami prezidento.

Žmogaus teisių įtvirtinimas[taisyti | redaguoti kodą]

II dalis vadinasi „Pagrindinės vokiečių teisės ir pareigos“. Deklaruojama lygiateisiškumas, asmens ir buto neliečiamybė, susirašinėjimo slaptumas, minčių reiškimo, sąjungų, susirinkimų, peticijų, prekybos ir pramonės, sutarčių laisvės. Jaučiama nuosavybės visuomeninimo tendencija.

Svarbiausios nuostatos:[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Dvejų rūmų parlamentas, Reichstagas svarbesnis.
  2. Stipri prezidento ir kanclerio institucija.
  3. Kancleris – vyriausybės galva.
  4. Ne visai griežtas kompetencijų atskyrimas.