Žemaičių Naumiesčio šv. Aleksandro Neviškio cerkvė
55°21′11″š. pl. 21°42′13″r. ilg. / 55.353138°š. pl. 21.703645°r. ilg.
 | |
|---|---|
| Savivaldybė | Šilutės rajonas |
| Gyvenvietė | Žemaičių Naumiestis |
| Adresas | Vytauto g. 39 |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta | ~1920 m. |
Žemaičių Naumiesčio Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė – buvusi stačiatikių cerkvė Žemaičių Naumiestyje, Šilutės rajone. Uždaryta apie 1990 m. Išlikęs medinės cerkvės, įrengtos gyvenamajame name, pastatas (dabar Sugintai).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemaičių Naumiestyje stačiatikiai ėmė kurtis po 1863 m. sukilimo, miestelis buvo pavadintas Aleksandrovsku. Parapija įsteigta 1911 m. Tuo metu čia gyveno 335 stačiatikiai. Sklypą cerkvei statyti caro valdžia buvo skyrusi dar 1872 m. Šv. Sinodas skyrė lėšų statyti mediniams maldos namams. Tuo tarpu cerkvės statybos komitetas nutarė pastatyti mūrinę cerkvę ir tikėjosi gauti papildomų pinigų, surinktų Švėkšnos cerkvės statybai. Iš Švėkšnos išsikrausčius pasienio sargybos įgulai, atsisakyta ją ten statyti. Užtrukus susirašinėjimui dėl papildomų lėšų, Naumiestyje cerkvę pradėta statyti tik Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Statybų pradžia buvo nesėkminga, karo metais viskas buvo išgrobstyta, liko tik pamatai. 1920 m. paskirtas klebonas jerovienuolis Agafangelas (Fiodorovas), kuris įrengė cerkvę gyvenamajame name. Parapijoje tuo metu buvo 236 stačiatikiai.
Per žemės reformą visa bažnytinė žemė (33 deš.) buvo nusavinta. 1926 m. rudenį Tauragės apskrities žemės tvarkytojas nurodė šventikui iškraustyti maldos namus ir bažnytinius pastatus. Po arkivyskupo Eleuterijaus skundo Ministrų Kabinetui jie palikti stačiatikių bendruomenei.
1937 m. parapijoje gyveno 452 parapijiečiai. Klebono pareigas apie 1920–1930 m. ėjo minėtas vienuolis, vėliau jo neturėta, nuo 1936 m. – Aleksejus Makejevas.
Sovietmečiu apylinkėje gyveno sovietinės radiolokacijos stoties kariškiai. Cerkvė buvo veikianti, turėta apie 150 tikinčiųjų. Kartą ar du per mėnesį atvažiuodavo šventikas iš Klaipėdos. 1957 m. vyskupas Aleksijus siūlė paskirti kleboną. 1963 m. vietos valdžia norėjo uždaryti, bet tam negauta Rusijos stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos įgaliotinio pritarimo.
Paskutiniaisiais sovietiniais metais cerkvė vėl buvo atidaryta, nes į ją atvažiuodavo besikuriančios Šilutės stačiatikių Arkangelo Mykolo parapijos tikintieji, tuomet neturėję savo maldos namų.[1]
Atgimimo metais uždarytos cerkvės pastatas priklausė savivaldybei, liturginiai daiktai atiduoti į Šilutę. Namas buvo skirtas gyventi dviem šeimoms, laikui bėgant jis tapo prastos būklės. 2010 m. sukurtas dokumentinis filmas „Nadiežda“ apie šiame name gyvenusią senutę (rež. Dali Rust).[2]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Regina Laukaitytė. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003. ISBN 9986-780-52-7