Žalioji revoliucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pesticidai purškimi iš lėktuvų.
Irigacinė sistema.

Žalioji revoliucijabesivystančiose pasaulio šalyse XX a. septintąjį dešimtmetį vykusios žemės ūkio permainos. Pokyčiai apėmė naujų, efektyvesnių augalų veislių išvedimą, genetiškai modifikituotų sėklų paplitimą, irigacijos plėtrą, mineralinių trąšų, herbicidų, pesticidų ir šiuolaikinės technikos naudojimą. Šiuo laikotarpiu buvo pastebimas spartus žemės ūkio gamybos prieaugis.[1] Šiam tarpsniui taip pat buvo būdingas nuoseklus pagrindinių maisto produktų – kviečių, ryžių ir kukurūzų – kainų kritimas.[2]

Žalioji revoliucija leido ne tik aprūpinti maistu didėjantį žmonių skaičių, bet ir pagerinti jų gyvenimo lygį. Besivystančiose valstybėse vieno žmogaus sunaudojamas maisto kiekis padidėjo 25 %. Taip pat Žalioji revoliucija paspartino globalizaciją ir praplėtė trąšų, pesticidų ir žemės ūkio technikos rinką. Yra manančių, kad ji ne tik leido aprūpinti didėjantį pasaulio žmonių skaičių maistu, bet ir sukėlė demografinį sprogimą.[1]

Terminas „Žalioji revoliucija“ įvestas buvusio JAV Tarptautinės Vystymo agentūros vadovo Viljamo Gauso 1968 m.[3]

Žaliosios revoliucijos pradžia laikoma 1943 m. Meksikoje vyriausybės ir Rokfelerio fondo pradėta žemės ūkio programa. Daugiausiai pasiekimų šioje programoje pasiekė Normanas Borlaugas išvedęs daugybę derlingų kviečių veislių. 1951 m. – 1956 m. Meksika pirmą kartą aprūpino vidinę rinką grūdais ir pradėjo eksportą. Per 15 metų javų derlingumas padidėjo 3 kartus. Borlaugo darbai buvo panaudoti vykdant selekciją Kolumbijoje, Indijoje bei Pakistane. Žalioji revoliucija daugiausiai naudos atnešė Indijai. Ši šalis tapo viena didžiausia kviečių augintoja ir eksportuotoja pasaulyje. 1970 m. Borlaugui buvo paskirta Nobelio taikos premija.[1]

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Žaliosios revoliucijos metu daugelio ūkininkų pradėti naudoti herbicidai, pesticidai ir mineralinės trąšos sustiprino kai kurias ekologines problemas. Pastarieji išradimai prisidėjo prie vandens telkinių taršos, naudingų augalų nykimo, kai kurių gyvūnų ligų bei mirčių. Irigacija nualino dirvožemį padarydama jį druskingesnį, o tai, savo ruožtu, skatina dirvožemio eroziją ir dykumėjimą. Nuožmi konkurencija privertė smulkius ūkininkus pasitraukti iš savo ūkių ir įstūmė juos į skurdą. Nepasainat padidėjusio derlingumo, maisto kokybė suprastėjo.[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Encyclopedia of World History: Volume VI The Contemporary World 1950 to the Present.
  2. The Economist: Special report: Feeding the world. The 9 billion-people question.
  3. Žiūrėti: Viljamo Gaido kalbos tekstas pasakytas 1968 m. kovo 8 d.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]