Šv. Monika
| Šventoji Monika | |
|---|---|
| |
| Šv. Monika ir šv. Augustinas | |
| Gimė | 332 m. Tagastas, Vakarų Romos imperija (dab. Suk Ahrasas) |
| Mirė | 387 m. Ostija, Vakarų Romos imperija |
| Palaidotas (-a) | Šv. Augustino bazilika, Roma |
| Vaikai | Šv. Augustinas, Perpetuja, Nagivijus |
| Religija | krikščionybė |
| Šventasis | |
| Globoja | ištekėjusias moteris, svetimavimo ar neištikimybės aukas, alkoholikus, atkritusius katalikus |
 Vikiteka |
Šv. Monika |
Šventoji Monika (apie 332–387 m.) – ankstyvoji Šiaurės Afrikos krikščionių šventoji, Šv. Augustino motina. Katalikų ir ortodoksų Bažnyčiose ji prisimenama ir pagerbiama, nors ir skirtingomis šventėmis, dėl jos išskirtinių krikščioniškų dorybių, ypač dėl kančios, kurią sukėlė vyro neištikimybė, ir maldingo gyvenimo, skirto jos sūnaus, kuris savo „Išpažinimuose“ plačiai aprašė jos pamaldžius darbus ir gyvenimą su ja, atsivertimo. Populiariose krikščioniškose legendose pasakojama, kad Monika kiekvieną naktį verkdavo dėl savo sūnaus Augustino.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Spėjama, kad Monika gimė Tagaste (dabartinis Suk Ahrasas, Alžyras)[1]. Pagal vardą manoma, kad ji buvo berberė[2]. Ji anksti ištekėjo už Tagaste gyvenusio pagonio Patricijaus[3]. Pranešama, kad Patricijus buvo žiauraus būdo ir, atrodo, turėjo paleistuviškų įpročių; matyt, panašiai elgėsi ir jo motina. Monikos išmaldos dalijimo, darbų ir maldos įpročiai erzino Patricijų, tačiau sakoma, kad jis visada ją gerbė.
Monika turėjo tris vaikus, kurie išgyveno kūdikystę: du sūnus – Augustiną ir Navigijų – ir dukterį Perpetują. Negalėdama užtikrinti jiems krikšto, ji labai sielvartavo, kai Augustinas susirgo. Sielvartaudama ji paprašė Patricijaus leisti pakrikštyti Augustiną; jis sutiko, bet pasveikus berniukui šį sutikimą atšaukė.
Tačiau Monikos palengvėjimas Augustinui pasveikus virto nerimu, nes jis netinkamai praleido savo atnaujintą gyvenimą būdamas nepastovus ir, kaip pats sako, tingus. Galiausiai jis buvo išsiųstas į mokyklą Madaurose. Kai Patricijus mirė, jam buvo 17 metų ir jis studijavo retoriką Kartaginoje.
Kartaginoje Augustinas tapo manicheistu. Kai grįžęs namo jis pasidalijo savo pažiūromis, Monika išvijo jį nuo savo stalo. Tačiau sakoma, kad ji patyrė viziją, kuri įtikino ją susitaikyti su juo.
Tuo metu ji aplankė vieną (neįvardytą) vyskupą, kuris ją paguodė žodžiais: „šių ašarų vaikas niekada nepražus“. Monika sekė paskui paklydusį sūnų į Romą, kur jis slapta išvyko; kai ji atvyko, jis jau buvo išvykęs į Milaną, bet ji vėl jį sekė. Čia ji surado Ambraziejų ir per jį galiausiai pamatė, kaip Augustinas po 17 metų pasipriešinimo atsivertė į krikščionybę.
Savo knygoje „Išpažinimai“ Augustinas rašė apie ypatingą savo motinos praktiką, kai ji „į tam tikras šventųjų atminimui pastatytas oratorijas atnešdavo košės, duonos, vandens ir vyno aukų“[4]. Kai ji persikėlė į Milaną, vyskupas Ambraziejus uždraudė jai aukoti vyną, nes „tai gali būti proga girtuokliavimui tiems, kurie ir taip mėgsta gerti“. Taigi Augustinas apie ją rašė:
- „Ji išmoko į kankinių oratorijas vietoj krepšelio, pripildyto žemės vaisių, atnešti širdį, pilną tyresnių prašymų, ir viską, ką galėjo, atiduoti vargšams, kad Viešpaties kūno komunija būtų teisingai švenčiama tose vietose, kur pagal Jo kančios pavyzdį buvo aukojami ir vainikuojami kankiniai“. (Išpažinimai 6.2.2.)
Monika su sūnumi praleido šešis ramius mėnesius Rus Kasiake (dabartinė Kasago Brianca), po kurių Ambraziejus pakrikštijo Augustiną Milano Švento Jono Krikštytojo bažnyčioje. Monika su Augustinu išvyko į Afriką ir leidosi į kelionę, sustodami Čivitavekijoje ir Ostijoje. Čia Monika mirė, o Augustino sielvartas įkvėpė parašyti „Išpažinimus“.
Garbinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Monika buvo palaidota Ostijoje ir iš pradžių atrodė beveik užmiršta, nors VI a. jos kūnas buvo perkeltas į paslėptą kriptą Ostijos Šv. Aurėjos bažnyčioje. Monika buvo palaidota netoli Ostijos Aurėjos kapo[5], vėliau jos kapas perkeltas į Šv. Augustino baziliką Romoje.
Monikos laidotuvių epitafiją, išlikusią senoviniuose rankraščiuose, parašė Encijus Auchenijus Basas. 1945 m. vasarą Santa Aurea bažnyčioje buvo iš naujo atrastas tikrasis akmuo, ant kurio ji buvo užrašyta[5]. Fragmentas buvo aptiktas dviem berniukams kasant duobę futbolo vartams pastatyti šalia Šv. Aurėjos esančiame kieme.
Douglaso Boino vertimas iš lotynų kalbos skamba taip:
- „Čia dorybingiausia jauno vyro motina padėjo savo pelenus, antrą šviesą tavo nuopelnams, Augustinai. Būdamas kunigas, tarnaudamas dangiškiesiems taikos įstatymams, tu mokei [arba mokai] tau patikėtus žmones savo charakteriu. Šlovė, didesnė už jūsų pasiekimų pagyrimą, vainikuoja jus abu – dorybių motiną, laimingesnę dėl savo palikuonių“[5].
XIII a. pradėjo plisti šventosios Monikos kultas, o gegužės 4 d. buvo švenčiama jos garbei skirta šventė. 1430 m. popiežius Martynas V įsakė pervežti jos relikvijas į Romą. Pasakojama, kad pakeliui įvyko daug stebuklų, ir šventosios Monikos kultas buvo galutinai įtvirtintas. Vėliau Ruano arkivyskupas Guillaume’as d’Estouteville’is Augustino garbei Romoje pastatė bažnyčią – Šv. Augustino baziliką – ir šventosios Monikos relikvijas sudėjo į koplyčią, esančią kairėje didžiojo altoriaus pusėje.
1934 m. Olandijos Utrechto mieste buvo įkurtas Šv. Monikos augustiniečių seserų ordinas, kuris vykdė socialinę veiklą, siūlydamas prieglaudą nepageidaujamo nėštumo sulaukusioms moterims, smurto ar prievartos šeimoje aukoms. Seserys taip pat įsteigė keletą pradinių mokyklų. Savo klestėjimo laikotarpiu ordinas turėjo šešis vienuolynus: Amsterdame, Utrechte, Sitarde, Mastrichte, Hilversiume ir Arniuvilyje Paryžiaus pakraštyje. Nuo 2014 m., kai Hilversumo vienuolynas, Dievo miestas, buvo uždarytas, liko tik Utrechto vienuolynas, kuriame įsikūrę pagyvenusių seserų poilsio namai, ir netoli Hilversumo esantis Casella – miško prieglobstis, kuriame jaunimas vis dar laukiamas meditaciniam poilsiui.
Šventosios Monikos vardu pavadintas Santa Monikos miestas Kalifornijoje. Legenda byloja, kad XVIII a. tėvas Chuanas Krespis vietinį šaltinį pavadino Las Lágrimas de Santa Mónica („Šventosios Monikos ašaros“; šiandien žinomas kaip Seros šaltiniai), primenantį Monikos ašaras, kurias ji išliejo dėl ankstyvojo sūnaus nedorumo. Žinoma tik tiek, kad 1820 m. jau buvo vartojamas Santa Monikos vardas, o pirmą kartą oficialiai jis paminėtas 1827 m. išduodant leidimą ganyti gyvulius. Santa Monikos Palisadų parke yra šios šventosios skulptūra, kurią sukūrė skulptorius Eugene Morahan; ji buvo baigta statyti 1934 m.
Gegužės 4 d. Monika pagerbiama anglikonų bažnyčioje ir episkopalinėje bažnyčioje[6].
Lietuvoje jos vardu tituluojama Ryliškių šv. Monikos bažnyčia (Alytaus raj.).
Populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Patricia McGerr 1964 m. romane „Mano broliai, prisiminkite Moniką“ išgalvojo jos gyvenimą: Romanas apie Augustino motiną[7].
2010 m. filme „Nerami širdis: Augustino išpažintys“, šventąją Moniką įkūnijo italų aktorė Monica Guerritore.
Johano Adolfo Hasės sukurtoje oratorijoje „Šventojo Agostino atsivertimas“ (La conversione di Sant’Agostino, 1750 m.) (libreto autorė Bavarijos kunigaikštienė Marija Antonija) dramatizuojamas Monikos vaidmuo atsiverčiant jos sūnui Augustinui[8].
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Brett & Fentress 1997, p. 71.
- ↑ Power 1999, pp. 353–354.
- ↑ „AUGNET : 1029 Augustine's father“. www.augnet.org. Nuoroda tikrinta 2023-01-24.
- ↑ Confessions 6.2.2
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Brown 2000, p. 124.
- ↑ Lesser Feasts and Fasts 2018 (anglų). Church Publishing, Inc. 2019-12-01. ISBN 978-1-64065-234-7.
- ↑ McGerr 1964.
- ↑ Smither 1977, p. 98.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Brett, Michael; Fentress, Elizabeth (1997). The Berbers. Wiley-Blackwell.
- Brown, Peter (2000). Augustine of Hippo: A Biography: New Edition with an Epilogue. Berkeley: University of California Press.
- McGerr, Patricia (1964). My Brothers, Remember Monica: A Novel of the Mother of Augustine. New York: P. J. Kenedy.
- Power, Kim (1999). „Family, Relatives“. In Allan D. Fitzgerald (red.). Augustine through the ages: an encyclopedia. Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans. ISBN 978-0-8028-3843-8.
- Smither, Howard E. (1977). A History of the Oratorio. UNC Press. ISBN 978-0-8078-1274-7.[neveikianti nuoroda]