Šimbarkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šimbarkas
lenk. Szymbark
Szymbark3(js).jpg
Pilies vakarinis fasadas

Šimbarkas
53°38′54″N 19°28′58″E / 53.64833°N 19.48278°E / 53.64833; 19.48278 (Šimbarkas)Koordinatės: 53°38′54″N 19°28′58″E / 53.64833°N 19.48278°E / 53.64833; 19.48278 (Šimbarkas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: link={{{alias}}} Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis: Ylavos apskritis
Valsčius: Ylavos valsčius
Gyventojų (2004): 395
Commons-logo.svg Vikiteka: ŠimbarkasVikiteka

Šimbarkas (lenk. Szymbark, vok. Schoenbork) – kaimas šiaurės Lenkijoje, (Varmijos Mozūrų vaivadija, Ylavos pavietas, Ylavos valsčius), Ylavos ežeryno kraštovaizdžio parke, greta Šimbarko ežero, prie kelio Ylava-Sušas, 10 km į šiaurę nuo Ilavos. 395 gyventojai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1378 m. kaip priešpilio gyvenvietė. 19751998 m. priklausė Olštyno vaivadijai.

Prie kaimo auga daugiau, kaip 200 m. uosis, kurio kamieno apimtis 325 cm, aukštis 40 m ir kelios tokio pat amžiaus pušys.

Pilies rytinis fasadas su vartais
Vienas pilies bokštų su gyvenamųjų rūmų liekanomis

Šimbarko pilis[taisyti | redaguoti kodą]

Vokiečių ordinas gotikinę pilį pasistatė buvusio prūsų piliakalnio vietoje. Pilies fundatorius Henrikas fon Skarlina ją perdavė Pomezanijos kapitulos klebonijai. Gynybine pilies siena apjuostas 97 m. ilgio ir 72 m. plotas. Pilies vidus dėl buvusio piliakalnio 8-9 m. aukštesnis už gynybinės sienos papėdę. Pilis turėjo 12 bokštų. Iš rytų pusės į pilį buvo patenkama pakeliamuoju tiltu nuo panduso. XIX a. jo vietoje pastatytas arkinis tiltas. Dešiniajam pilies bokšte, kurio dugnas siekia gynybinės sienos pamatus, buvo įrengta bausmės duobė – nubaustajam einant link bokšto laiptų atsiverdavusios grindys ir jis, krisdamas iš 12 m. aukščio, pasismeigdavo ant dugne įkastų metalinių virbų. Dešiniojo vartų bokšto duobėje nubaustieji buvo pakabinami ant virvės.

Pilies statybą galima suskirstyti į keturis laikotarpius. XIV a. pastatyta šiaurės vakarų dalies tvirtovė su 8 bokštais. XV a. statyta išilgai vakarinės sienos. Medinius priešpilio namus pakeitė mūriniai gyvenamieji namai. Trylikos metų karo metu pilis kelis kartus buvo užimta tai vienos, tai kitos kariaujančių pusių. 1525 m. panaikinus Vokiečių ordiną, Prūsijos karalius Albrechtas fon Hohencolernas pilį atidavė evangelikų vyskupo Georgo Polenzos giminei. Jo sūnus Teofilis ir vaikaitis Albrechtas 15701590 m. užbaigė renesansinius pilies statinius. 1653 m. pilį nupirko Jonas Kazimieras Eulenbergas, o jam po 14 m. mirus našlė pilį pardavė Teodorui Šlybenui.

Apie 1700 m. Ernestas Finkas fon Finkenšteinas plėsdamas savo valdas įsigijo ir Šimbarką. Atlikus rekonstrukciją apie 1730 m. pilis tapo reprezentaciniais barokiniais dvaro rūmais. Prie pilies buvo užsodintas didžiulis parkas, įrengta oranžerija. Rūmai buvo gausiai dekoruoti freskomis ir kilimais, grindys buvo išklotos smulkaus rašto parketu, stovėjo raižyto medžio baldai. Vėliau, užėjus „grįžimo į senovę“ madai, pilis iš dalies susigrąžino gotikos bruožus. Rūmuose 1807 m. per Prūsijos kampaniją buvo apsistojęs Napoleonas, kuris, kaip pasakoja vietiniai gyventojai, pasodinęs raudonlapį buką, tebeaugantį iki šiol. Pilį Finkenšteinai valdė iki 1945 m.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Šimbarke įsikūrė SS daliniai. 1945 m. pilį užėmė Raudonoji armija, bevažiuojantis į pilį rusų tankas nukrito nuo tilto. Švęsdami pergalę gegužės 9 d. rusai pilį padegė. Vėliau ji šiek tiek konservuota, iš dalies atstatyti bokštai.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • B. Guerquin: Zamki w Polsce, Arkady 1984
  • M. Haftka: Zamki krzyżackie w Polsce, 1999
  • I. T. Kaczyńscy: Zamki w Polsce północnej i środkowej, Muza SA 1999
  • L. Kajzer, J. Salm, S. Kołodziejski: Leksykon zamków w Polsce, Arkady 2001
  • R. Sypek: Zamki i obiekty warowne Państwa Krzyżackiego, Agencja CB 2000

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]