ČK

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
ČK kolegijos nariai 1921 m. (iš kairės į dešinę): Jakovas Petersas, Josifas Unšlichtas, Abramas Belenkis (stovi), Feliksas Dzeržinskis, Viačeslavas Menžinskis

ČK (rus. ЧК, sutrumpinimas iš rus. Всероссийская чрезвычайная комиссия по борьбе с контрреволюцией и саботажем при Совете народных коммисаров − Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų tarybos) − Ypatingoji komisija, įkurta Rusijoje 1917 m. gruodžio 20 d.

Pirmasis ČK pirmininkas – Feliksas Dzeržinskis. ČK paskirtis – kovoti prieš kontrrevoliuciją, vykdyti revoliucinės partinės vadovybės potvarkius ir nurodymus.

ČK vykdė terorą prieš savo liaudį, diversijas įvairiose pasaulio valstybėse, naudojo politines žmogžudystes kaip priemonę savo tikslams įgyvendinti. Atsakinga už milijonų žmonių genocidą. Ji yra Tarybų Sąjungos ir Rusijos saugumo struktūrų GPU, NKVD, NKGB, KGB, FSB pirmtakė, perėmusi carinės Rusijos slaptosios policijos, vadintos ochranka, funkcijas.

1922 m. vasario 6 d. ČK buvo likviduota ir reorganizuota į GPU − Vyriausiąją politinę valdybą.

Tarnautojai[taisyti | redaguoti kodą]

Šios struktūros tarnautojai vadinami čekistais. Kartais čekistais pavadinami ir vėlesni Tarybų Sąjungos saugumo darbuotojai. Čekistai pirmąją egzekuciją be teismo ir be nuosprendžio įvykdė 1918 m. vasario 2425 d. Nuo tol ČK vykdydavo ir policinio teismo, ir budelio funkcijas. Be to, čekistams buvo patikėta skirstyti maisto korteles, konfiskuoti turtą, išaiškinti „liaudies priešus“ ir t. t. Laikraščių ir žurnalų redakcijos privalėdavo pateikti ČK po 3 egzempliorius savo leidinių.

1918 m. kovo mėnesį tarybų valdžios būstinę perkėlus iš Petrogrado į Maskvą, ČK oficialiai dirbo 120 darbuotojų. Į naująją sostinę persikėlė ir ČK vadovybė. Jos žiniai buvo atiduotas draudimo draugijos pastatas Lubiankoje. Tarpukario laikotarpiu labai išsiplėtusi Lubianka ir šiandien yra Rusijos federalinės saugumo tarnybos pagrindinė rezidencija.

Per pirmąjį 1918 m. pusmetį buvo įkurta daugiau kaip 400 regioninių ČK skyrių. Tų pačių metų liepos mėnesį vieno Jekaterinburgo namo rūsyje ČK nužudė carą Nikolajų II kartu su žmona, vaikais ir keletu tarnų.

Neįmanoma nustatyti tikslaus ČK aukų skaičiaus. Manoma, kad pilietinio karo metu ČK aukomis tapo 50 000 žmonių. Labiausiai paplitusi egzekucijos forma buvo sušaudymas. Prieš sušaudant aukas versdavo pačias kasti sau bendrą kapą. Nuosprendis dažniausiai priklausydavo nuo vietinio ČK skyriaus vadovo nuotaikos [1].

1920 m. gruodžio mėnesį ČK turėjo 70 000 darbuotojų. Ilgainiui ČK visiškai atsiskyrė nuo armijos ir tapo pavaldi tik Lubiankos centrui Maskvoje. Karinis pralaimėjimas prieš Lenkiją 1920 m. sąlygojo įkūrimą specialaus ČK skyriaus, vykdančio karinės žvalgybos funkcijas. Jo vadovu tapo Dzeržinskio pavaduotojas Janis Berzinis. Iš to palyginti nedidelio karinio ČK skyriaus vėliau išaugo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU).

Sprendžiant iš turimos istorinės medžiagos, ČK buvo „valoma“, ir jos pačios nariai tikriausiai nebuvo tikri dėl savo likimo.

Didėjant Tarybų Rusijos gyventojų nepasitenkinimui ir neapykantai ČK, 1922 m. vasario 6 d. Leninas ir Dzeržinskis likvidavo ČK ir reorganizavo ją į GPU.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. [Marekas Ciesielczykas KGB, Vilnius:Intakas, 1991]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]