Zėmano-Doplerio metodas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
SU Aurigae paviršiaus magnetinis laukas, atkurtas naudojant Zėmano-Doplerio metodą

Astrofizikoje, Zėmano-Doplerio metodas yra tomografinis metodas, naudojamas žvaigždžių magnetinių laukų kartografijoje.

Šis metodas naudoja spektrinių linijų, susidarančių žvaigždės atmosferoje veikiant magnetiniam laukui, šviesos poliarizacijos reiškinį (Zėmano efektas). Periodiniai šviesos, paveiktos Zėmano efekto, vaizdo kitimai, vykstantys dėl žvaigždės sukimosi aplink savo ašį, naudojami jos paviršiaus vektorinio magnetinio lauko atkūrimui. Taip pat yra naudojamas maksimalios entropijos metodas - iš visų žvaigždės magnetinio lauko geometrijų, kurios gali egzistuoti pagal gautus duomenis[1], yra išrenkama paprasčiausia.

Šiam metodui atsiradus tapo galimi sisteminiai žvaigždžių magnetizmo tyrimai. Saulės tipo žvaigždžių magnetinio lauko geometrijų atkūrimui jis buvo panaudotas pirmiausias. Taip pat, naudojant Zėmano-Doplerio metodą, buvo gauta informacija apie magnetinių laukų susidarymo galimybę virš žvaigždžių paviršių.

Tyrimams, susijusiems su Zėmano-Doplerio metodu, atlikti, astronomai naudoja prietaisus, vadinamus spektropoliarimetrais, tokius kaip ESPaDOnS [2] (Havajai) ir NARVAL [3] (Prancūzija).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Donati et al., 2006, MNRAS 370, 629, "The surprising magnetic topology of τ Sco: fossil remnant or dynamo output?"
  2. ESPaDOnS
  3. NARVAL