Vytautas Rudokas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vytautas Rudokas
Gimė: 1928 m. vasario 13 d.
Noriūnai, Kupiškio valsčius
Mirė: 2006 m. liepos 13 d. (78 metai)
Kupiškis, Lietuva
Palaidotas: Palėvenės kapinės
Tautybė: lietuvis
Veikla: poetas, vertėjas, redaktorius
Alma mater: Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

„Poezijos pavasario“ Maironio premija (1976 m.)

Vytautas Rudokas (g. 1928 m. vasario 13 d. – m. 2006 m. liepos 13 d.) – Lietuvos poetas, vertėjas, redaktorius, „Poezijos pavasario“ laureatas (1976 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytautas Rudokas 1952 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Nuo 1952 iki 1958 m. dirbo Grožinės literatūros leidykloje, o 19581961 m. žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje. Vėliau 1962–1970 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos poezijos konsultantas, 1970–1989 m. žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius. Nuo 1977 iki 1982 m. Vytautas Rudokas buvo „Poezijos pavasario“ almanacho atsakingasis redaktorius.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvajai kūrybai būdingi vienaplaniai, socialinio realizmo schemas atspindintys bei socializmo statybos dogmas įtvirtinantys kūriniai. Nuo 1963 m. socialistiniai motyvai ėmė silpnėti, o vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose (nuo 1970 m.) kūryboje išryškėja žmogaus ryšys su tėviške, kaimo darbais, gamta, vaikystės prisiminimai. Vytauto Rudoko eilėraščiams būdinga melodraminės intonacijos, idilės ir elegijos bruožai.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eilėraščiai:

  • Žydi eglių viršūnės (1955 m.),
  • Apkasų gėlės (1959 m.),
  • Saulėgrąžų vasara (1963 m.),
  • Nežinomas kareivis (poema, 1965 m.)
  • Proskyna (1967 m.),
  • Žolės džiaugsmas ir liūdesys (1970 m.),
  • Rugių šviesa (1975 m.),
  • Sietynas (1978 m.),
  • Tolstantis krantas (1979 m.),
  • Vėjas į veidą (1985 m.),
  • Gyvasties medis (1987 m., Gruzijai skirti tekstai ir vertimai)
  • Tiek yra meilės žodžių (1989 m.),
  • Mylėti taip gyvenimą (1983 m.),
  • Kalbėti motinos tarme (1996 m., kupiškėnų tarme),
  • Žemuogės ant smilgos (1999 m.),
  • Ir kiti vėjai (2008 m.).

Vaikų poezija:

  • Šokolado juokdarys (1962 m., papildytas 1977 m.),
  • Kepėjo miestas (1964 m.),
  • Kai žemė patekės, arba Laiškai į ateitį (1967 ir 1980 m.)

Kita:

  • Manoji Lietuva (poezijos antologija, 1965 m.)

Išvertė Halduro Laksneso, Rjūnosukės Akutagavos prozos, Nikolozo Baratašvilio, Rasulo Gamzatovo, Vladimiro Nabokovo, Boriso Pasternako, Juliano Tuvimo ir kitų poezijos. Vytauto Rudoko poezijos yra išversta į rusų kalbą (Просека к солнцу, 1969 m.; Слушая песню дрозда, 1988 m.).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Donata Mitaitė. Vytautas Rudokas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  2. http://www.rasytojai.lt/archyvas/writersc574.html?id=351&jaunieji=0&sritis=rasytojai