Pereiti prie turinio

Vokiečių aviganis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vokiečių aviganis
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vokiečių aviganis (vok. Deutscher Schäferhund, angl. German shepherd dog) – viena populiariausių šunų veislių. Kilmė – Vokietija. Vokiečių aviganis yra bandšunis, tapęs itin populiariu sarginiu šunimi. Kilmės šalyje šie šunys kai kur vis dar saugo bandas.

Trumpa standarto atsiradimo istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių aviganių mėgėjų sąjunga (SV), priklausanti Vokietijos kinologų bendrijai (verein fur das deutsche Hundewesen – VDH), yra veislės standarto kūrėja ir saugotoja. SV pagrindinė būstinė yra Augsburge. Pirmasis SV steigiamasis susirinkimas įvyko 1899 metų rugsėjo 20 dieną. Jo metu A. Mejerio ir M. fon Štefanico siūlymu buvo raštiškai patvirtintas vokiečių aviganio standartas. Pradinis tekstas buvo papildytas 1901 metų liepos 28 dieną per šeštąjį SV suvažiavimą, taip pat 1909 metų rugsėjo 17 dieną ir paskutinį kartą standartas buvo papildytas 1961 metais kovo 25 dieną. Po to veislės aprašymas buvo pateiktas Pasaulinei vokiečių aviganių mėgėjų organizacijų sąjungai (WUSV) ir 1976 rugpjūčio 30 d. WUSV posėdžio metu buvo patvirtintas. 1991 metų kovo 23 dieną 44-osios direktorių Tarybos ir Konsultacinio komiteto sprendimu vokiečių aviganio standartas paskutinį kartą buvo perrašytas ir pertvarkytas.

Veislės apibūdinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių aviganis yra vidutinio dydžio šuo, šiek tiek prailgintas, tvirtas, puikiai išvystytais raumenimis, pilvas šiek tiek įtrauktas.

Pagrindinės proporcijos. Patinų aukštis ties ketera 60-65 cm, svoris 30-40 kg. Patelių aukštis ties ketera 55-60 cm, svoris 22-32 kg. 10-17 proc. kūnas yra ilgesnis nei aukštis ties ketera. Gyvena 8 - 13 metų. Gali išgyventi net 20 metų.

Elgsena ir charakteris

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Darbinės linijos Vokiečių aviganis

Vokiečių aviganiai – išlaikantys pusiausvyrą ir pasitikintis savimi šunys, nuoširdūs ir geraširdžiai (išskyrus situacijas, kada šuo yra įsiaudrinęs, susijaudinęs), atidūs ir klusnūs. Jie drąsūs, tvirto charakterio ir iš prigimties apdovanoti koviniu instinktu. Šios visos savybės lemia, kad vokiečių aviganis gali būti kompanionu, sarginiu, apsauginiu, tarnybiniu ar ganymo šunimi.

Pleišto formos, proporcinga (jos ilgis sudaro apie 40 proc. aukščio ties ketera), ne per sunki ir ne per ilga, ties ausimis saikingai plati. Žiūrint iš priekio ir iš šono kakta šiek tiek iškili, be ar su silpnai matomu įlinkimu viduryje. Galvos kaukolinės dalies ir snukio ilgių santykis yra 1:1. Žiūrint iš viršaus kaukolė nuo ausų srities iki nosies galo proporcingai siaurėja. Perėjimas nuo kaktos link pleišto formos snukio yra silpnai išreikštas. Viršutinis ir apatinis žandikauliai labai stiprūs, gerai išsivystę. Nosies nugarėlė tiesi, lūpos sausos, gerai prigludusios, tamsios spalvos. Nepageidaujamos snukio formos: kumpa, lenkta, išgaubta.

Nosies veidrodėlis turi būti juodas

Turi būti tvirti, sveiki, visas 42 dantų komplektas. Vokiečių aviganis turi žirklišką sukandimą, tai reiškia, kad visi viršutiniai kandžiai dengia apatinius kandžius kaip žirklės. Tiesus sukandimas, neprikandimas, perkandimas yra ydos, taip pat kaip dideli tarpai tarp dantų. Gilų dantų įsodinimą užtikrina gerai išsivystę, stiprūs žandikauliai.

Vidutinio dydžio, migdolo formos, padėtis šiek tiek įstriža, neišvirtusios ir neįdubusios. Turi būti kaip galima tamsesnės. Šviesios skvarbios akys nepageidaujamos, kadangi jos keičia natūralią šuns žvilgsnio išraišką.

Stačios, vidutinio dydžio, simetriškos, laikomos vertikaliai (negali būti kabančios galvos šonuose). Ausų kriauklės nukreiptos į priekį, aštrėjančiomis viršūnėmis. Pusiau stovinčios ar kabančios ausys yra yda. Jei ilsintis ar judant šuo ausis glaudžia – tai nėra yda.

Tvirtas, raumeningas, be odos klosčių ant gerklės. Kaklas sudaro maždaug 45 laipsnių kampą su korpuso horizontale.

Krūtinė saikingai plati, krūtinkaulis kaip galima ilgesnis ir išsiskiriantis. Krūtinės gylis sudaro 45-48 % aukščio ties ketera. Šonkauliai turi būti ne per daug išgaubti. Standarto neatitinka individai su per daug plokščia ar per daug išgaubta krūtine.

Uodega turi būtinai siekti kulnus, bet ne ilgesnė kaip iki pėdos vidurio, nusvirusi minkštu lanku ir tik susijaudinus gali būti pakelta iki horizontalios padėties. Kailis apatinėje uodegos pusėje šiek tiek ilgesnis. Bet koks chirurginis įsikišimas koreguojant uodegos padėtį ar formą yra neleistinas.

Priekinės galūnės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiūrint iš bet kurios pusės priekinės galūnės tiesios, o iš priekio absoliučiai paralelios. Pečiai ir mentės vienodo ilgio, ir dėka gerai išvystytų raumenų tvirtai prisispaudusios prie korpuso; idealus mentės ir petikaulio kampas yra 90°, galimas iki 110°. Nei stovint, nei judant alkūnės neturi būti išsuktos į išorę ar į vidų. Žiūrint iš bet kokios padėties dilbiai tiesūs ir paralelūs tarpusavyje, liesi ir raumeningi. Plaštakos ilgis sudaro maždaug trečdalį dilbio ilgio. Plaštaka ir dilbis sudaro 20-23 laipsnių kampą. Per daug pasvirusi plaštaka (daugiau nei 22 laipsniai), kaip ir per daug stati (mažiau nei 20 laipsnių) neigiamai atsiliepia šuns darbingumui, o ypač ištvermingumui. Letenos ovalios, pirštai suglausti, šiek tiek išlenkti, pėdų pagalvėlės tvirtos, nesutrūkinėję. Nagai tvirti, tamsūs.

Užpakalinės galūnės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jos truputį atitrauktos atgal ir žiūrint iš užpakalio visiškai paralelios. Blauzdos ir šlaunies kaulai maždaug vienodo ilgio ir sudaro 120 laipsnių kampą. Klubai stiprūs ir raumeningi. Kulnai gerai išreikšti, tvirti, pėda (padas-sritis po kulnu) vertikali kulno sąnariui. Letenų pirštai tvirtai suglausti, šiek tiek išlenkti, pirštų pagalvėlės tvirtos, tamsios. Nagai stiprūs, lenkti, tamsios spalvos.

Vokiečių aviganis – ristūnas. Galūnių kampai ir ilgis pagal standartą yra taip subalansuoti, kad vokiečių aviganis galėtų bėgti risčia kilnodamas užpakalines ir priekines galūnes per korpuso ilgį be esminių pakitimų viršaus linijoje. Bet koks užpakalinių galūnių kampų sumažinimas mažina šuns tvirtumą ir ištvermę, o tuo pačiu siaurina jo panaudojimo galimybes. Esant teisingom korpuso ir galūnių kampų proporcijom, vokiečių aviganio risčia plati, paraleli paviršiui ir sudaro lengvo judėjimo pirmyn įspūdį. Bėgant ramia ir tolygia risčia, galva palenkta į priekį, truputį pakelta uodega, o nuo ausų galiukų per keterą ir nugarą iki uodegos galiuko susidaro minkštai siūbuojanti ir nenutrūkstama nugaros linija.

Minkštai gaubia kūną, bet nesudaro raukšlių.

Kailis ir spalva

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kailinės dangos struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal standartą vokiečio aviganio kailis sudarytas iš pagrindinių dengiamųjų plaukų ir pavilnės. Pagrindiniai dengiamieji plaukai turi būti kaip galima tankesni, tiesūs, tvirti, šiurkštūs ir tolygiai priglundantys. Kailis trumpesnis ant galvos, taip pat vidinėje ausų kriauklių pusėje, ant priekinės galūnių dalies, letenų ir pirštų. Ant kaklo kailis gali būti saikingai ilgesnis. Vidinėje galūnių pusėje kailis ilgesnis iki riešų ir kulnų, taip pat nuo klubų užpakalinės dalies ilgesnis kailis sudaro riboto platumo „kelnes“.

Juodas su raudonu, rudu, geltonu ar šviesiai pilku įrudžiu. Juodos ir pilkos (tamsiai pilkos) spalvos deriniai. Juoda kaukė. Leidžiamos, bet nepageidaujamos, nedidelės baltos žymės ant krūtinės ar labai šviesi spalva vidinėje galūnių pusėje. Nosies veidrodėlis privalo būti juodas, kokios spalvos bebūtų kailis. Kaukės nebuvimas, šviesios akys, šviesios ar baltos žymės ant krūtinės ir vidinėse galūnių pusėse, šviesūs nagai ir raudonas uodegos galas yra traktuojami kaip pigmentacijos trūkumas.

Pavilnė šviesiai pilkos spalvos. Negali būti balta.

Bet koks nukrypimas nuo požymių, išvardintų aukščiau, yra vertinamas kaip yda. Šuo yra brokuojamas priklausomai nuo ydos pasireiškimo lygio.

  • Bet koks nukrypimas nuo egzistuojančio standarto, neigiamai pasireiškiantis šuns darbinėms savybėms.
  • Ausų ydos: ausys pastatytos galvos šonuose, per daug žemai, pusiau kabančios, netvirtai stovinčios.
  • Rimtos pigmentacijos ydos.
  • Labai sumažėjęs bendras ištvermingumas.
  • Dantų ydos: bet koks nukrypimas nuo žirkliško sukandimo ir dantų formulės (dideliu laipsniu-žiūr. prie diskvalifikacinių ydų).

Diskvalifikacinės ydos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Silpno charakterio šunys, agresyvūs ar psichiškai nestabilūs.
  • Šunys, sergantys dubens sąnario displazija.
  • Šunys deformuotomis ausimis ir uodega.
  • Šunys su įgimtomis ydomis.
  • Dantų sistemos ydos, kai trūksta:
    • vieno trečiojo premoliaro (P3) ir dar vieno danties;
    • vienos ilties;
    • vieno ketvirtojo premoliaro (P4);
    • vieno pirmo moliaro (M1) arba antro moliaro (M2),;
    • trijų dantų ir daugiau.
  • Šunys, turintys žandikaulio defektus:
    • perkandimas 2 mm ir daugiau;
    • neprikandimas;
    • tiesus sukandimas per visą kandžių ilgį.
  • Ūgio nukrypimas per 1 cm nuo numatyto standarte.