Vojinovičiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Војиновићи Vojinovičiai
Serbijos imperijos vasalai (1355-1371)
← 1355 – 1373 →   →   →
Herbas
Location of Vojinovičiai Vojinovičių žemės 1371 m.
Sostinė	Užicė
Kalbos	Senoji bažnytinė slavų kalba
Valdymo forma	monarchija
Vaivados, Didieji županai
1355–1359	Altomanas Vojinovičius
1366–1373	Nikola Altomanovičius
Istorija
- Susikūrė	1355 m., 1355
- Žemės padalintos	1373 m.

Vojinovičiai (serb. Војиновићи = Vojinoviči), dar žinomi kaip Altomanovičiai − viduramžių serbų didikų giminė, įtakinga XIV a. Jos valdos, vadinamos Vojinovičių žemėmis, o vėliau – Altomanovičiaus žeme sudarė de facto nepriklausomą valstybėlę ir buvo šiuolaikinės vakarų Serbijos bei rytų Bosnijos ir Hercegovinos teritorijose.

Istorija

Giminės pradininku laikomas Vojinas, tarnavęs kaip vaivada Serbijos karalystėje. Jo pagrindinis miestas buvo Gacko Travunijos regione, iš kur jis plėtė savo teritorijas. Po jo mirties 1347 m., žemes paveldėjo du sūnūs: Altomanas ir Vojislavas, kurie toliau plėtė giminės žemes Serbijos imperijos teritorijoje. 1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui Stefanui Dušanui, imperija ėmė byrėti. Vojinovičiai, kaip ir daug kitų to meto regioninių kunigaikščių, tapo de facto nepriklausomi.

1359 m. mirus Altomanui, Vojislavas tapo vienvaldžiu giminės galva, atimdamas žemes iš savo sūnėno Nikola. 1360 m. jis neteko Zetos kunigaikštystės žemių, kur įsitvirtino Balšičiai. Vietoj to, jis plėtė teritorijas į šiaurę – į Podrinjės regioną. Valdė žemes su Užicės, Gacko, Popovo, Poljės, Konavlio, Trebinjės miestais.

1363 m. mirdamas Vojislavas paliko du mažamečius sūnus, todėl valdžia didelėse Vojinovičių žemėse liko jo našlei Gojislavai. Tuo pasinaudojo sūnėnas Nikola, kuris 1366 m. atsiėmė visas Vojinovičių žemes. Pasinaudodamas vidine suirute Serbijos imperijoje, jis išplėtė teritorijas į Raškos, Mačvos regionus, iki pat Savos upės, tapdamas galingiausiu to laikotarpio serbų žemių hegemonu. Jo teritorijos įsiterpė tarp byrančios Serbijos imperijos ir Bosnijos banato. Nikola sostine tapo Užicės miestas.

Paskutiniaisiais Serbijos imperijos egzistavimo metais Nikola sudarė sąjungą su kitu svarbiu hegemonu, Vukašinu Mrnjavčevičiumi. Šiam 1371 m. žuvus Maricos mūšyjesu turkais, trys kiti įtakingi serbų valdovai, Lazaras Hrebeljanovičius (Moravijos Serbija), Vukas Brankovičius (Brankovičių žemė) ir Tvrtkas I (Bosnijos banatas), remiami Vengrijos karalystės, sudarė sąjungą prieš Nikolą. 1373 m. mūšyje sąjungininkai užėmė Užicę ir pasidalino Vojinovičių žemes: Bosnija gavo Travuniją ir Podrinję, Brankovičiai – Rašką, o Moravijos Serbija – šiaurines teritorijas. Pats Nikola buvo apakintas, o jam paskirta maža valda, kur jis mirė apie 1398 m.

Giminė

1. Vojinas (1322–1347), Gacko vaivada,
   1. Milošas Vojinovičius, tarnavo imperatoriui Dušanui. Mirė apie 1332 m.
   2. Altomanas Vojinovičius (valdė 1347–1359), vedė Ratoslava Mladenović
      1. Nikola Altomanovičius (1348–1398, valdė 1366–1373), didysis županas;
   3. Vojislavas Vojinovičius (valdė 1355–1363), didysis kunigaikštis
      1. Dobrivojus;
      2. Stefanas;
   4. Vojislava Vojinovič.