Vladas Pauliukonis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vladas Pauliukonis
PauliukonisVladas.jpg
Gimė 1872 m. lapkričio 20 d.
Rusija Neprausčiai, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija
Mirė 1945 m. (~73 metai)
Rusija
Veikla Lietuvos inžinierius, publicistas, politinis bei visuomenės veikėjas
Alma mater Peterburgo elektrotechnikos institutas
Commons-logo.svg Vikiteka Vladas PauliukonisVikiteka

Vladas Pauliukonis (1872 m. lapkričio 20 d., senuoju stiliumi – lapkričio 8 d. Neprausčiai, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija – 1945 m.) – Lietuvos inžinierius, publicistas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Buvo pirmasis vaikas, todėl tėvai nutarė jį leisti į mokslus, neslėpdami vilties jį matyti kunigu. Pirmasis daraktorius niekino lietuvių kalbą, antrasis ne tik kalbą, bet ir pačius lietuvius. Toliau mokėsi Ukmergės rusų parapinėje mokykloje, 1884 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, tačiau ją baigęs pasirinko kitą kelią, negu norėjo tėvas (motina tuo metu jau buvo mirusi), turėjo apsieiti be tėvo pagalbos. Atvykęs į Maskvą beveik be pinigų ir rūbų, gyveno pusiau alkanai, vėliau gavo repetitoriaus vietą, bet susirgo ir turėjo mesti mokslą. Tik po kelerių metų įstojo į Peterburgo elektrotechnikos institutą, tačiau prasidėjo studentų judėjimas už laisvę ir protestai prieš carų despotizmą.

1904 m. parašė pirmąjį publicistikos darbą, kurį pavadinimu „Atsakymas p. Jonkui“ išspausdino laikraštis „Rus“ ir pavadinimu „Pro domo sua“ – „Varpas“. Abiejuose laikraščiuose straipsniai pasirašyti slapyvardžiu Elžikonis. Vėlesnius straipsnius pasirašinėjo Kaz. Budris, Ruginis, Žvaginis, Juzonis, Patrimpas, J. Papartis, Bevardo ir tikra pavarde. 1906 m. laikraštis „Lietuvis“ išleido jo brošiūrėlę „Mūsų bajorai ir lietuvystė“. Kurį laiką redagavo Zavadskio spaustuvės leidžiamą „Vilniaus Kalendorių“, rašė „Vilniaus žiniose“.

Prasidėjus 1905–1907 m. Rusijos revoliucijai aktyviai įsijungė į agitacinį darbą, veikia susilaukęs caro tarnų kaltinimų dėl tvarkos ardymo, raginimų išvyti iš Lietuvos caro valdininkus ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1905-1917 m. ne kartą sėdėjo kalėjime, gainiotas po etapus, netgi buvo kaltinamas pristavo Orlovo nužudymu. Tačiau vis tik baigė institutą, gavęs pirmos rūšies inžinieriaus-elektrotechniko laipsnį. Kovą su carizmu baigė kalėjimu ir tremtimi į Sibiro taigą. Tačiau Samaros – Zlatousto geležinkelyje buvo mobilizuotas Rusijos imperijos kariuomenėn ir pasiųstas į karą. 1915 m. rusų kariuomenei besitraukiant grįžo į Samarą. Prasidėjus Vasario revoliucijai atsirado viltis grįžti į tėvynę, bet kelią pastojo čekoslovakų sukilimas.

Tik 1919 m. grįžo į Lietuvą, Rusijoje palikęs visą turtą ir gražią biblioteką. Lietuvos geležinkelininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas,[1] nuo 1934 m. paštų valdybos vicedirektorius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 368.