Vizigotų menas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vizigotų menas arba Vestgotų menasvizigotų (vestgotų) genčių menas migracijos laikotarpiu Europoje. Plačiąja prasme terminas taikomas I−VIII a. vizigotų menui, siaurąja − V−VIII a. vizigotų menui Iberijos pusiasalyje ir dabartinės Prancūzijos pietuose.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rekesvinto karūna, VII a.,

Vizigotus, gyvenančius prie Baltijos jūros vakarinių pakrančių, I a. paminėjo romėnų istorikas Plinijus Vyresnysis. Ilgainiui vizigotai migravo į pietus ir III a. pabaigoje Romos imperatorius Aurelianas sutiko, kad jie apsigyventų Dakijoje, kur vizigotai priėmė arijoniškos pakraipos krikščionybę. Spaudžiami genčių iš šiaurės ir rytų vizigotai migravo į Romos imperiją ir 410 m. užėmė Romą. 419 m. jie buvo pripažinti Romos imperijos sąjungininkais, jiems gyventi buvo suteikta Akvitanija, kurioje vizigotai įkūrė sostinę Tulūzoje. Iki šio meto vizigotai kūrė asmeninius meninius objektus: diržo sagtis, drabužių sagtis (fibulas), žirgų pakinktus. 508 m. vizigotai buvo nugalėti frankų ir pasitraukė į Ispaniją. Iš jų palikimo Tulūzoje nieko neišliko. 1761 m. buvo nugriauta jų laikais statyta bažnyčia, kuri oktagonaliu planu ir mozaikomis dekoruotu interjeru panašėjo į San Vitale baziliką Ravenoje.

568−712 m. vizigotų sostine Ispanijoje buvo Toledas. Iš VII a. vizigotų meno išliko karaliaus Rekesvinto dovanos (aukos) karūna (Gvarazaro lobio dalis). Rekesvinto valdymo metu pastatyta maža Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Palensijos provincijoje. Vizigotai atsinešė germanų genčių metalo dirbinių gaminimo meistrystę, tačiau Gvarazaro lobio objektai visiškai nerodo germaniško meno motyvų. Vizigotų menas buvo labiau paremtas vietoje buvusios Romos provincijos ir Bizantijos meno tradicijomis. VIII a. Iberijos pusiasalį užkariavo musulmonai arabai ir miestų vizigotų bažnyčios buvo sunaikintos. Daugiausiai išliko maži statiniai kaimiškose vietovėse.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Encyclopaedia Britannica
  • The Grove Encyclopedia of Medieval Art and Architecture, t II. Oxford University Press, 2012, p. 316−317