Vilniaus siaurasis geležinkelis
Vilniaus siaurasis geležinkelis – siaurasis geležinkelis, tarpukariu įrengtas Vilniuje gynybiniais tikslais. Laikui bėgant geležinkelio tinklas traukėsi, kol 1980 m. buvo pilnai išardytas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilnių okupavusi Lenkija 1923 m. pradėjo įtvirtintos teritorijos „Vilnius“ (lenk. Oboz warowny „Wilno“) įrengimą. Ratu aplink miestą išdėstyti požeminiai ir antžeminiai amunicijos sandėliai, susisiekimui tarp kurių nutiestas 600 mm vėžės[1] siaurasis geležinkelis, ties Burbiškėmis atsišakojęs nuo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Pagrindinė geležinkelio linija driekėsi į šiaurę nuo Burbiškių, kirto Vingio parką, tiltu per Nerį į Žvėryną, sukosi į rytus pro antžeminių bunkerių kompleksą, Šnipiškių bunkerius, toliau tiesėsi į rytus ir antrą sykį kirto Nerį ties dabartiniu Šilo tiltu, už kurio baigėsi ties Antakalnio bunkeriais. Trumpa geležinkelio atšaka tiesėsi ir į pietus nuo plačiojo geležinkelio link Burbiškėse buvusių antžeminių amunicijos sandėlių.[2]
1939 m. Turniškių hidroelektrinės statybos metu įrengta 5 km ilgio atšaka iš Antakalnio. Už tilto per Nerį geležinkelis ėjo dabartine Smėlio gatve, kirto Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teritoriją, Žolyno gatvę, tęsėsi lygiagrečiai Antakalnio gatvei ir maždaug ties dabartine Švyturio gatve įsijungė į Antakalnio gatvę. Už dabartinio viešojo transporto žiedo linija ėjo Valakampių gatve link hidroelektrinės. Vietomis galima aptikti likusius grindinio ir geležinkelio pylimo fragmentus.[3]
Be karinių reikmių siaurasis geležinkelis buvo naudojamas kuro tiekimui į Vilniaus elektrinę. 1962 m. elektrinę pradėjus kūrenti dujomis ir mazutu siaurojo geležinkelio poreikis išnyko. Dešiniajame Neries krante buvę bėgiai išardyti, o atkarpa Burbiškės–Vingio parkas buvo perdaryta į vaikų geležinkelį, kurį aptarnavo jaunieji geležinkeliečiai. Po Vingio parko rekonstrukcijos panaikinta ir ši linija.[4]
Vaikų geležinkelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1946 m. linija iš dalies atstatyta jau 750 mm vėžės, nukreipiant trasą link Vilniaus elektrinės. Tuo metu šios trasos dalis rekonstruota į vaikų geležinkelį. Mažasis vaikų geležinkelis ėjo iš Burbiškių per Vingio parką, Žvėryną, Šnipiškes, Šilo tiltą, Antakalnį į Turniškes. Tai buvo 600 mm pločio vėžės, 16,31 km ilgio siaurasis geležinkelis. Vaikų geležinkeliui buvo paskirtas Vingio parko ruožas nuo Neries iki Gerosios Vilties gatvės, statybos pradėtos 1946 m. pradžioje. Pastatyta keturios stotys – „Pergalės“, „Sporto“, „Komjaunimo“ ir „Pionierių“. Pradinis ilgis buvo 3,6 km. 1946 m. pabaigoje vaikų geležinkelis pailgintas iki 12 km. Tuo metu geležinkelis buvo priskirtas prie Vilniaus miestui gyvybiškai svarbių strateginių objektų, todėl ilgą laiką jį buvo uždrausta rodyti žemėlapiuose. 1954 m. paleidus šiluminę stotį, kuro vežimas vaikų geležinkeliu buvo nutrauktas. Vaikų geležinkelis veikė iki 1980 m.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Lenkų gynybinis žiedas“. 2014-04-28. Nuoroda tikrinta 2018-10-01.
- ↑ Darius Pocevičius (2016). 100 istorinių Vilniaus reliktų. pp. 594–598.
- ↑ Dumalakas, Arūnas (2016-01-21). „Turniškėse vietoj politikų rezidencijų galėjo telkšoti tvenkinys“. lrytas.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-06. Nuoroda tikrinta 2018-10-01.
- ↑ Darius Pocevičius (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. pp. 47–60.
- ↑ V. Lukoševičius. Lietuvos geležinkeliai senuosiuose žemėlapiuose. Geodesy and cartography. Vilnius; Abingdon : Vilnius Gediminas Technical University; Taylor & Francis Ltd.. 2012, t. 38, no. 1, p. 41-56. ISSN 2029-6991