Viktoras Rakštelis

Viktoras Rakštelis (1896 m. sausio 21 d. – 1969 m. rugpjūčio 12 d.) – tarpukario Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 m. karinės akcijos dalyvis (laikomas pasižymėjusiu operacijoje), vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos pasieniečių.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viktoras Rakštelis gimė Zablatiškės vlsč. Vėlionių k. (dabartiniame Ignalinos raj.). Mokėsi liaudies mokykloje.

1915–1917 m. buvo carinės Rusijos kariuomenės vyr. puskarininkis, tarnavo šeštajame inžinerijos pulke.

Nuo 1919 m. sausio 25 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, priimtas į Utenos komendantūros dalinį. Karinės tarnybos metu dalyvavo mūšiuose su Lietuvos priešais.

1922 m. balandžio 2 d. – 1923 m. gegužės 1 d. kovojo 3-oje partizanų grupėje, dalyvavo mūšiuose su lenkais. 1923 m. sausio mėn. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinės akcijos dalyvis, laikomas pasižymėjusiu šioje operacijoje.

1924 m. vasario 22 d. priimtas į Pasienio policijos Utenos baro I-ą rajoną, netrukus paskirtas sargybos viršininku II-ame rajone. 1926 m. gruodžio 31 d. dėl etatų mažinimo atleistas iš Pasienio policijos Utenos baro. 1927 m. gruodžio 4 d. priimtas į Pasienio policijos Trakų apskritį, po to perkeltas į V-ą rajoną. 1928 m. kovo 20 d. Trakų V rajono viršininkas Petras Vaisiūnas skyrė nuobaudą Pasienio policininkui V.Rakšteliui už tai, kad jis nesudrausmino ir dangstė savo kolegą, kuris tarnybos metu buvo neblaivus. Po šio įvykio V. Rakštelis pasiprašė atleidžiamas iš pareigų. 1928 m. balandžio 16 d. buvo atleistas iš tarnybos Pasienio policijoje, pačiam prašant.

1930 m. pardavęs žemes ir sodybą Trakų apskrityje, su šeima apsigyveno sutuoktinės Anastazijos Rakštelienės gimtinėje – Vaišniūnų k., Ignalinos rajone.

1929–1944 m. ūkininkavo, turėjo medžio apdirbimo dirbtuves.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, kelerius metus praleido Vokietijoje, vėliau iki 1969 m. gyveno Australijoje, Melburne.

Mirė 1969 m. rugpjūčio 12 d. Melburne, palaidotas Fawkner kapinėse.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1926 m. gruodžio 6 d. vedė Anastaziją Rukšėnaitę (1905–1989), susilaukė vienuolikos vaikų: Genovaitės, Vytauto, Anupro, Anastazijos, Jono, Nijolės, Mykolo, Janinos, Antano, Juozo, Julės. Panaudojęs sukauptą patirtį tarnaujant inžinerijos pulke, V.Rakštelis šeimos sodyboje Vaišniūnų k. buvo įsirengęs vėjo elektros jėgainę, energijos kaupimo akumuliatorius. XX a. 3-ame dešimtmetyje Rakštelių namuose buvo tuo metu dar retas dalykas – radijo imtuvas, kurio susirinkdavo klausyti apylinkių gyventojai.

1944 m., artėjant frontui, V.Rakštelis su vaikais Anupru ir Anastazija pasitraukė į Vakarus, sutuoktinė A. Rakštelienė atsisakė trauktis, su septyniais vaikais liko namuose. Sovietams okupavus Lietuvą, Rakštelių šeima buvo priskirta liaudies priešams, iš kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės ūkio inventorius ir trobesiai. Anastazija Rakštelienė buvo įkalinta, patyrė sovietų represinių struktūrų smurtą ir persekiojimą. Šeimos name Vaišniūnų kaime sovietai įkūrė karo ligoninę.

Vyriausioji duktė Genovaitė Rakštelytė (g. 1927 m.) 1944 m. sugebėjo nuo okupantų ant krosnies paslėpti ir iki 1990 m. slėptuvėje išsaugoti V.Rakšteliui priklausiusį herbą – Vytį. Artėjant Lietuvos atkūrimo 100-mečiui nutarta, kad istorinis tarpukario Lietuvos Vytis tradiciškai bus perduodamas šeimos naujos kartos vyriausiajam atstovui. Herbą – šeimos relikviją saugos V. Rakštelio vyriausias proanūkis Edgaras Skrebė (g. 1990 m.).