Pereiti prie turinio

Vikipedija:Naudingi resursai/Mimika

Pridėti nuorodas
Puslapis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šis puslapis nėra vienas Vikipedijos straipsnių, tai tik pagalbinis puslapis su galimai naudinga informacija.
Plačiau žiūrėkite - Naudingi resursai.
Fotografijos iš 1862 m. Guillaume Duchenne knygos Mécanisme de la Physionomie Humaine. Apie elektrinį stimuliavimą, kuris nustatytė, kurie raumenys buvo atsakingi už skirtingas veido išraiškas. Charles Darwin vėliau išleido kai kurias iš šitų fotografijų savo darbe, kuriame jis palygino žmonių veido išraiškas su gyvūnų išraiškomis.

Mimika (graik. mimikos - mėgdžiojamasis) - tai veido raumenų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas. Veido išraiškos yra neverbalinio bendravimo forma. Tai gali būti pagrindinė informacijos perdavimo priemonė ne tik žmonių tarpe, bet ir tarp kitų žinduolių ar gyvūnų rūšių. (Žiūrėti Fridlund[1] ir Russell & Fernandez Dols[2] dėl kontroversiškų diskusijų apie pastarąsias idėjas.)

Žmonės gali perimti veido mimikas savo noru arba nevalingai. Už mimikų kontroliavimą yra atsakinga žmogaus nervinė sistema. Valingoms veido išraiškoms dažniausiai įtaką daro žmogaus socialinė aplinka, o nevalingos veido išraiškos yra įgimtos. Pastarųjų nerviniai impulsai keliauja požievine smegenų dalimi, o valingų veido išraiškų – žievine.

Mimikų atpažinimas - tai emocinė patirtis smegenims. Į mimkų pažinimo procesą migdolinė smegenų dalis yra beveik neįtraukiama.

Akys dažnai yra laikomos svarbia veido išraiškų ypatybe. Tokie aspektai, kaip mirksėjimo dažnumas, gali parodyti, ar asmuo yra susijaudinęs ir ar jis meluoja. Taip pat akių kontaktas yra laikomas svarbiu tarpasmeninės komunikacijos aspektu. Tačiau egzistuoja ir kultūriniai skirtumai dėl socialinių aspektų, dėl kurių kartais išlaikyti akių kontaktą yra nepriimtina.

Žmonės atlieka svarbų vaidmenį, bendraudami ženklų kalba, šalia egzistuojant ir prigimtinei sakytinei komunikacijai. Veido išraiškos sudaro nemažai frazių, išreiškiamų ženklų kalboje.

Egzistuoja nesutarimas dėl to, ar tikrai veido išraiškos apima pasaulines ir visuotines bendravimo formas tarp žmonių. Universalumo hipotezės šalininkai tvirtina, kad daug veido išraiškų yra įgimtų ir turi evoliucinių protėvių šaknų. Šios idėjos priešininkai abejoja šios idėjos studijavimo tikslingumu, ir, priešingai, tiki, jog veido išraiškos yra sąlyginės ir kad žmonės mato bei supranta veido išraiškas priklausomai nuo socialinės aplinkos.

Kūryba

[redaguoti vikitekstą]

Veido raumenys

[redaguoti vikitekstą]

Veido išraiškos yra gyvybiškai svarbios socialinei komunikacijai tarp žmonių. Jas sukelia raumenų judesiai, kurie yra sujungti su oda ir fascija. Raumenys judina odą, kurdami linijas ir sulenkimus, priversdami judėti tam tikras veido dalis, pavyzdžiui, burną ir antakius. Šie raumenys pradeda vystytis nuo antros embriono stadijos. Laikini raumenys, kramtymo raumenys bei vidiniai ir išoriniai kramtymo raumenys, kurie pagrinde skirti kramtymui, taip pat turi įtakos mimikoms. Šie raumenys pradeda vystytis jau nuo pirmos embriono stadijos.[3]

Nerviniai impulsai

[redaguoti vikitekstą]

Egzistuoja dvi skirtingos mimikų rūšys. Pirmoji jų rūšis yra valingos mimikos. Valinga mimika yra sukeliama neuronų, kurie keliauja iš pirminės smegenų žievės srities per motorinius nervų takus ir motorinių impulsų takus.  Smegenų žievė yra susijusi su mimikos parodymu ir emocija. Nerviniai impulsai, siunčiami iš jos, daro mimikoms įtaką, jas keičia. Mimikos, kurios yra susijusios su smegenų žieve, yra sukeliamos sąmoningai.[3]

Antrai mimikų rūšiai priklauso nevalingos mimikos. Šios mimikos kyla iš išorinės motorinės sistemos, kuri apima „subcortical“ smegenų branduolius. Dėl šios priežasties nevalingos emocijos nėra susijusios su smegenų žieve ir dažnai pasireiškia nevalingai. Tai būdinga kūdikiams, kurie yra iki dvejų metų amžiaus. Kūdikiai taip parodo stresą, pasibjaurėjimą, susidomėjimą, pyktį, panieką, nuostabą ir baimę. Panašios aklųjų vaikų mimikos parodo, kad jos yra nevalingos, o ne išmoktos. Kitos nevalingos mimikos yra  primerktos akys koncentruojantis, pakelti antakiai įdėmiai klausantis bei mimikos, pabrėžiančios kalbėseną. Žmonės sąmoningai nesupranta, kad rodo šias mimikas.[3]

Veido suvokimo neurologinis mechanizmas

[redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite: Veido suvokimas

Migdolinė smegenų dalis vaidina svarbų vaidmenį veido atpažinime. Funkcinis vaizdo gavimo studijavimas atrado tai, kad rodomas veido paveikslas stipriai suaktyvina migdolinės smegenų dalies veikimą. Ji gauna regimąją informaciją iš gumburo požieviniais impulsais[4]. Migdolinė smegenų dalis taip pat gali atlikti reikšmingą vaidmenį, atsižvelgiant į baimę ir neigiamas emocijas. Manoma, kad tokia emocija, kaip pasibjaurėjimas, yra pripažinta salos ir bazinio branduolio suaktyvėjimu. Emocijos atpažinimas taip pat gali būti panaudojamas dėl pakaušinės smegenų skilties, priekinės smegenų žievės ir dešiniosios priekinės smegenų žievės[5].

Lyties ir veido užuominos

[redaguoti vikitekstą]

Vaiko gebėjimas atpažinti veido išraišką yra formuojamas nuo pat gimimo. Kuo daugiau kūdikis mato skirtingų veidų ir posakių, tuo gabesnis jis tampa ir vėliau gali pamėgdžioti matytas emocijas bei jas atpažinti savarankiškai. Kūdikiai yra ruošiami emocinėms išraiškoms nuo pat gimimo. Įrodymas, jog kūdikiai mėgdžioja kai kurias veido išraiškas ir gestus jau nuo pat pirmūjų gyvenimo dienų, yra liežuvio iškišimas.[6]

Bendravimas

[redaguoti vikitekstą]

Akių kontaktas

[redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite: akių kontaktas

Asmens veidas, ypač akys, kuria akivaizdžiausius ir neatidėliotinus ženklus, kurie priveda prie įspūdžių formavimo.[7] Šis straipsnis tiria akis, veido išraiškas ir padarinius, kuriuos jie daro tarpasmeninei komunikacijai.

Asmens akys atskleidžia tai, kaip jis jaučiasi ar ką galvoja. Mirksėjimo dažnumas gali atskleisti, ar žmogus yra susijaudinęs, ar atsipalaidavęs. Bostono Kolegijos profesoriaus Joe Tecce tyrimas parodė, kad įtampos lygmenys yra atskleidžiami pagal mirksėjimo dažnumą. Jis patvirtina savo duomenis, remdamasis statistika apie ryšį tarp kandidatų į prezidentus mirksėjimo dažnumo ir jų pasisekimo lenktynėse. Tecce tvirtina, kad tie, kurie mirksėjo greičiau, prezidentiniuose debatuose prarado kiekvienus rinkimus nuo 1980 m.[8] Nors Tecce duomenys yra įdomūs, svarbu pripažinti, kad neverbalinė komunikacija yra plataus akiračio ir susitelkimas tik ties vienu aspektu yra neapgalvotas. Nervingumas gali taip pat būti išmatuotas, nagrinėjant kiekvieno kandidato prakaitavimą, akių kontaktą ir savitvardą.[9]

Per pirmus metus kūdikiai greitai sužino, kad kitų elgesys perduoda reikšmingą informaciją. Kūdikiai nori žiūrėti į veidus, kurie įtraukia juos į abipusį įdėmų žvilgsnį. Sveiki kūdikiai nuo pat ankstyvo amžiaus parodo tiesioginio įdėmaus žvilgsnio apdirbimą.[10]

Akių kontaktas yra vienas iš pagrindinių veido mimikų aspektų. Iškelta hipotezė, jog tai kyla iš kūdikystės, kadangi žmonės yra vienas iš daugelio žinduolių, kurie palaiko reguliarų akių kontaktą su savo motina.[11] Akių kontaktas atskleidžia tikslus, nustato ryšį su kitais žmonėmis, apibūdina bendravimą, parodo susidomėjimą arba nusivylimą kito draugija.

Akių kontaktas reguliuoja pokalbio nuotaiką, atskleidžia tarpusavio šilumą bei nustato ryšį su kitais; juo galima parodyti dėmesį, koketuoti, įbauginti arba parodyti šaltumą. Paprastai suprantama, kad akių kontakto trūkumas parodo šiurkštumą ar neatidumą.[9]

Kiekvienos šalies kultūra turi skirtingas taisykles akių kontaktui. Tam tikros Azijos kultūros gali suprasti tiesioginį akių kontaktą kaip būdą parodyti konkurenciją, o tai kai kur gali pasirodyti netaktiška. Kiti nuleidžia savo akis, kad parodytų pagarbą. Taip akių kontakto tarp vyrų ir moterų išvengiama Nigerijoje ir Islame,[12] tačiau vakarų kultūroje tai gali būti klaidingai suprasta, t. y. kaip pasitikėjimo savimi trūkumas.

Akys nevalingai perduoda daugiau informacijos net be akių kontakto. Vyzdžio išsiplėtimas yra reikšmingas ženklas, parodantis susijaudinimą, malonumą ar geismą. Susitraukę vyzdžiai analogiškai parodo šaltumą.

Mikroišraiškos

[redaguoti vikitekstą]

Mikroišraiškos yra veido išraiškos, kurios trunka mažiau negu sekundę. Per tą trumpą laiko tarpą galima nustatyti siunčiamus jausmus ar emocijas. Esminės mikro išraiškų savybės, pagal Ekman originalų apibrėžimą, yra nevalingas žmogaus atsiskleidimas.[13] Šios išraiškos įgijo daugiau dėmesio per tuos metus dėl daugelio priežasčių. Seriale Melo teorija yra rodoma, kaip stebėti žmonių mikro išraiškas ir taip nustatyti, ar jie sako tiesą, ar ne. Ši praktika gali būti naudinga, bandant sugauti nusikaltėlius. Tai nėra paprastas dalykas, kadangi San Francisko universiteto studijos rodo, kad mažiau kaip 1 % žmonių yra natūralūs melo detektoriai, kurie gali atpažinti mikroišraiškas ir melus be jokio apmokymo.

Tačiau dar nėra žinoma, kaip tokia maža dalis demografijos išstudijavo tokį naudingą įgūdį, ir tyrėjai vis dar bando nustatyti, kokių įgūdžių, galinčių daryti įtaką sėkmei, turi žmonės. Ligšiol tyrėjai nesugebėjo surasti technologijos, kuri galėtų įvykdyti tuos pačius melą aptinkančius įgūdžius, kaip žmonės, kurie yra natūralūs melo detektoriai. Tačiau bet kas, turėdamas kompiuterį, gali formaliai išsiugdyti mikroišraiškų atpažinimo meną.

Ženklai, kurie išduoda melą, gali būti: burna, akių judėjimas ar net mūsų antakiai. Mikro išraiškas kasmet pradeda studijuoti vis daugiau ir daugiau žmonių dėl galimos pagalbos pavojų atskleidime ar kažkieno melagingų parodymų atskleidimo.

Ženklų kalbos

[redaguoti vikitekstą]

Veido išraiškos yra naudojamos ženklų kalboje, perduodant specifines reikšmes. Amerikiečių Ženklų Kalboje (ASL) pakėlus antakius ir palenkus galvą į priekį, parodoma, kad tai, kas yra pasirašoma, yra taip/ne klausimas. Nuleisti antakiai yra naudojami tokiems klausimams, kaip: kas? kur? kada? kaip? kodėl? kuris? Veido išraiškos taip pat yra naudojamos ženklų kalboje parodyti prieveiksmiams ar būdvardžiams, tokiems, kaip atstumas ar dydis, pavyzdžiui, pražiota burna, prisimerkusios akys ir galvos pakreipimas atgal. Taip pat veido išraiškos gali parodyti darbų atlikimo būdą, pavyzdžiui, ar tai yra daroma atmestinai, ar kaip įprasta.[14] Kai kurios iš šių automatinių išraiškų yra naudojamos, kai yra kalbama skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, išsireiškimas, reiškiantis „atmestinai“ ASL kalboje, Britų Ženklų Kalboje reiškia „nuobodus ar nemalonus“.[15]

Visuotinės hipotezės

[redaguoti vikitekstą]

Universalumo hipotezė yra prielaida, kad tam tikros veido išraiškos yra specifinių emocijų (laimės, liūdesio, pykčio, baimės, nuostabos ir pasibjaurėjimo) signalai, kurie yra pripažinti žmonių, nepriklausomai nuo kultūros ar kalbos. Evoliucinis šių veido išraiškų rūšių pagrindas gali būti surastas Darvino The Expression of the Emotions in Man and Animals. Atsiliepimai apie universalumo hipotezę buvo ir palaikantys[16][17] ir kritiški.[18] [19] Naujausias Nelson ir Russell[20] ir Jack et al.[21] darbas buvo ypač kritiškas.

Rėmimas

[redaguoti vikitekstą]

Ekman darbo su veido išraiškomis pradinis taškas buvo psichologo Silvan Tomkins darbe. Ekman parodė, kad emocijas parodančios veido išraiškos nėra kultūriškai nustatytos, bet visuotinės, būtent per žmogaus vidinę kultūrą.

Kad įrodytų universalumo hipotezę, Ekman ištyrė Naujosios Gvinėjos žmones ikipramoninės kultūros šalyje, kuri buvo izoliuota nuo vakarų. Gyventojams buvo papasakotos trumpos istorijos apie emocijas (laimę, liūdeeįz pyktį, baimę, nuostabą ir pasibjaurėjimą) sukeliančius įvykius. Po kiekvienos istorijos jų buvo paprašyta išrinkti derinčią veido išraišką iš trijų veidų rinkinių.[22] Žmonės išrinko veidus 64-90% teisingumu, bet turėjo sunkumų, skirdami baimės veidą nuo nuostabos veido. Vaikų rezultatai atpažįstant veidus buvo panašūs į suaugusiųjų. Tarpkultūrinės studijos parodė panašius rezultatus.[23]

Kritika

[redaguoti vikitekstą]

Abi šių debatų pusės sutinka, kad veidu reiškiamos emocijos. Konfliktas slypi nesutarime, kokia specifinė emocinė informacija yra perskaitoma iš veido išraiškos. Universalumo hipotezės priešininkai mano, kad bendra informacija, kartu su kita konteksto informacija, yra skirta asmens savijautos nustatymui.[24]

Vienas argumentas prieš įrodymą, pateiktą palaikant universalumo hipotezę, – kad metodas tipiškai turėdavo parodyti, kad universalumas išreiškia atpažinimą.[19] Toliau – trys svarbiausi faktoriai:

  • Universalumo hipotezė susitelkia ties žmonių gebėjimais atpažinti spontaniškas veido išraiškas, kadangi jos įvyksta natūraliai. Tačiau veido išraiškos, panaudotos, kad išbandytų šią hipotezę, yra iškeltos. Spontaniškų veido išraiškų studijavimas yra retas ir dalyvių išraiškų atpažinimas yra žemesnis negu atitinkamų iškeltų posakių.[25] [26]
  • Dauguma studijų dalyviams parodo daugiau kaip vieną veido išraišką (Ekman rekomenduoja šešias išraiškas). Tačiau žmonės teisia veido išraiškas ir lygina jas su kitomis, jau matytomis[27], ir dalyviai, kurie teisia daugiau kaip vieną veido išraišką, turi aukštesnes pripažinimo normas negu tie, kurie teisia tik vieną.[19]
  • Atsakymo formatas, kuris yra dažniausiai naudojamas emocijos pripažinimo studijavime, yra iškeltas kaip pasirinkimas. Priverstiniame pasirinkime kiekvienai veido išraiškai dalyvių paprašoma išrinkti jų atsakymą iš emocijos etikečių galutinio sąrašo. Priverstinis rinktinis metodas nustato emociją, priskirtą veido išraiškoms, per etiketes, kurios yra pristatytos.[19] Dalyviai išrenka geriausią variantą veido išraiškai, net jei tai nėra emocijos etiketė, kurią jie išrinko spontaniškai ir net jei jie nebūtų pažymėję išraiškos kaip emocijos apskritai.[28]

Evoliucinė universalumo reikšmė

[redaguoti vikitekstą]

Darvinas teigė, kad emocijų išraiškos plėtojosi iki žmonių nuo gyvūnų, kurie naudojo panašius išraiškų metodus. Jo nuomone, išraiškos buvo nestudijuotini ir įgimti žmonių gebėjimai ir todėl buvo evoliuciškai reikšmingi išlikimui. Darvinas tai įrodė, tyrinėdamas skirtingas kultūras, rūšis ir kūdikius.[29] Ekman išsiaiškino, jog žmonės turėjo daug panašių veido išraiškų, nepaisant to, kad niekada nebuvo susitikę. Jis sėkmingai sugebėjo patvirtinti Darvino pradinę hipotezę, kad išraiškos buvo iš tikrųjų nestudijuotinas elgesys, kuris vystosi nepriklausomai nuo kultūrinių išraiškų.[30]

Kultūrų tyrimas įrodė, kad yra panašumų, kurie parodo, kaip emocijos yra išreiškiamos skirtingose kultūrose, ir kad yra panašumų tarp emocijų išreiškimo būdų. Tyrimai taip pat įrodė, kad šimpanzės sugeba išreikšti daugelį tų pačių veido išraiškų, kaip žmonės, per sudėtingus veido raumenų judėjimus. Iš tikrųjų jų išraiškos buvo tokios panašios, kad Ekman Veido Kodavimo Veiksmo Sistema galėjo būti pritaikyta šimpanzėms jų vertinime.[31] Žinoma, skirtumai tarp rūšies fizinių veido ypatybių, tokių, kaip balta oda ar šimpanzių lūpos, reikštų, kad kai kurios išraiškos negalėjo būti palygintos.[32] Panašiai pastebėjo ir Darvinas, t. y., kad kūdikių išraiškų reiškimo metodas buvo ne tik panašus į suaugusių, bet buvo instinktyvus, kadangi jie sugebėjo rodyti emocionalias išraiškas, to nesuvokdami.[33] Žinoma, veido morfologija paveikia išraiškos pripažinimą svarbiais būdais. Todėl vaikiška veido morfologija gali taip pat atlikti tam tikrą bendravimo funkciją. Šitie panašumai morfologijoje ir judėjimas išraiškose yra svarbūs emocijų interpretacijai.[34] Darvinas ypač domėjosi veido išraiškų funkcijomis kaip evoliuciškai svarbiu aspektu išlikimui. Darvinas padarė išvadą, kad gyvūnai perduoda jausmus skirtingomis emocijomis su specifinėmis veido išraiškomis. Jis nusprendė, kad ši komunikacija buvo svarbi išlikimui gyvūnų grupėje gyvenančioje rūšyje; įgūdis efektyviai susisiekti ar interpretuoti kito gyvūno jausmus ir elgesį yra pagrindinis rūšies bruožas.[35]

Šaltiniai

[redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Alan J. Fridlund (1994). Human facial expression (1 ed.). San Diego: Academic Press. ISBN 978-0-1226-7630-7.
  2. ↑ J. A. Russell; J. M. Fernandez Dols (1997). The psychology of facial expression (1 ed.). Cambridge University Press. ISBN 978-0-5215-8796-9.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Rinn, William E. (1984). "The Neuropsychology of Facial Expression: A Review of the Neurological and Psychological Mechanisms for Producing Facial Expressions". Psychological Bulletin (American Psychological Association, Inc.) 95 (1): 52–77. doi:10.1037/0033-2909.95.1.52
  4. ↑ Carlson, Neil R. (2010). Physiology of behavior (10th ed. ed.). Boston: Allyn & Bacon. pp. 386–389. ISBN
  5. ↑ Adolphs, Ralph (9 May 2002). "Neural systems for recognizing emotion". Current Opinion in Neurobiology 12 (2): 169–177. doi:10.1016/S0959-4388(02)00301-X
  6. ↑ (Field, Woodson,Greenberg, & Cohen, 1982; Meltzoff & Moore, 1983)
  7. ↑ Freitas-Magalhães, A. (2007). The Psychology of Emotions: The Allure of Human Face. Oporto: University Fernando Pessoa Press
  8. ↑ "In the blink of an eye." (October 21, 1999). Newsweek.
  9. ↑ 9,0 9,1 Rothwell, J. Dan. In the Company of Others: An Introduction to Communication. United States: McGraw-Hill, 2004.
  10. ↑ Eye Contact Detection in Humans From Birth, PNAS VOL 99 N.14 2002.
  11. ↑ Spitz, Rene A., and Wolf, K. M. "The Smiling Response: A Contribution to the Ontogenesis of Social Relations." Genetic Psychology Monographs. 34 (August 1946). P. 57-125.
  12. ↑ Caring for Patients from Different Cultures, by Geri-Ann Galanti, p. 34
  13. ↑ Ekman and Friesen 1969
  14. ↑ Baker, Charlotte, and Dennis Cokely (1980). American Sign Language: A teacher's resource text on grammar and culture. Silver Spring, MD: T.J. Publishers.
  15. ↑ Sutton-Spence, Rachel, and Bencie Woll (1998). The linguistics of British Sign Language. Cambridge: Cambridge University Press.
  16. ↑ Ekman, P.; W. V. Friesen; P. Ellsworth (1972). "Emotion in the human face: Guidelines for research and a review of findings.". New York: Permagon.
  17. ↑ Izard, C. E. (1971). "The face of emotion". New York: Appleton-Century-Crofts.
  18. ↑ Woodworth, R. S.; Schlosberg, H. (1954). Experimental Psychology. New York: Henry Holt.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 Russell, James A. (1994). "Is there universal recognition of emotion from facial expression? A review of the cross-cultural studies". Psychological Bulletin (American Psychological Association, Inc.) 115 (1): 102–141.doi:10.1037/0033-2909.115.1.102. PMID 8202574.
  20. ↑ Nelson, N. L.; Russell, J. A. (2013). "Universality revisited". Emotion Review 5 (1): 8–15. doi:10.1177/1754073912457227[neveikianti nuoroda].
  21. ↑ Jack, R. E.; Garrod, O. G.; Yu, H.; Caldara, R.; Schyns, P. G. (2012). "Facial expressions of emotion are not culturally universal". Proceedings of the National Academy of Sciences 109 (19): 7241–7244.doi:10.1073/pnas.1200155109[neveikianti nuoroda].
  22. ↑ Ekman, P.; W. V. Friesen (1971). "Constants across cultures in the face and emotion" (PDF). Journal of Personality and Social Psychology 17 (2): 124–129. doi:10.1037/h0030377. PMID 5542557.
  23. ↑ Ekman, P.; Friesen, W.V.; O'Sullivan, M. et al. (1987). "Universals and cultural differences in the judgments of facial expressions of emotion". Journal of Personality & Social Psychology 53 (4): 712–717. doi:10.1037/0022-3514.53.4.712.
  24. ↑ Carroll, J. M.; J. A. Russell (1996). "Do facial expressions signal specific emotions? Judging emotion from the face in context". Journal of Personality and Social Psychology (70): 205–218.
  25. ↑ Matsumoto, David; LeRoux, Jeff; Wilson-Cohn, Carida et al. (September 2000). "A New Test to Measure Emotion Recognition Ability: Matsumoto and Ekman's Japanese and Caucasian Brief Affect Recognition Test (JACBART)". Journal of Nonverbal Behavior 24 (3): 179–209
  26. ↑ Naab, P. J.; J. A. Russell (2007). "Judgments of emotion from spontaneous facial expressions of New Guineans". Emotion 7 (4): 736–744. doi:10.1037/1528-3542.7.4.736.
  27. ↑ Thayer, Stephen (1980). "The effect of expression sequence and expressor identity on judgments of the intensity of facial expression". Journal of Nonverbal Behavior 5 (2): 71–79. doi:10.1007/bf00986510.
  28. ↑ Wagner, H. L. (2000). "The accessibility of the term "contempt" and the meaning of the unilateral lip curl". Cognition and Emotion 14 (5): 689–710. doi:10.1080/02699930050117675.
  29. ↑ Ekman, edited by Paul (2006). Darwin and facial expression : a century of research in review. Cambridge, MA: Malor Books. p. 12. ISBN 188353688X.
  30. ↑ Carlson, Neil R. (2012). Physiology of behavior (11th ed. ed.). New Jersey: Pearson Education Inc. p. 377. ISBN 0205239390
  31. ↑ Vick, Sarah-Jane; Waller, Bridget M., Parr, Lisa A., Smith Pasqualini, Marcia C., Bard, Kim A. (15 December 2006). "A Cross-species Comparison of Facial Morphology and Movement in Humans and Chimpanzees Using the Facial Action Coding System (FACS)". Journal of Nonverbal Behavior 31 (1): 18. doi:10.1007/s10919-006-0017-z. PMC 3008553. PMID 21188285.
  32. ↑ Vick, Sarah-Jane; Waller, Bridget M., Parr, Lisa A., Smith Pasqualini, Marcia C., Bard, Kim A. (15 December 2006). "A Cross-species Comparison of Facial Morphology and Movement in Humans and Chimpanzees Using the Facial Action Coding System (FACS)". Journal of Nonverbal Behavior 31 (1): 16. doi:10.1007/s10919-006-0017-z. PMC 3008553. PMID 21188285.
  33. ↑ Russell, James (1994). "Is There Universal Recognition of Emotion From Facial Expression? A Review of the Cross-Cultural Studies". Psychological Bulletin 115 (1): 102–141. doi:10.1037/0033-2909.115.1.102.PMID 8202574.
  34. ↑ Vick, Sarah-Jane; Waller, Bridget M., Parr, Lisa A., Smith Pasqualini, Marcia C., Bard, Kim A. (15 December 2006). "A Cross-species Comparison of Facial Morphology and Movement in Humans and Chimpanzees Using the Facial Action Coding System (FACS)". Journal of Nonverbal Behavior 31 (1): 17. doi:10.1007/s10919-006-0017-z. PMC 3008553. PMID 21188285.
  35. ↑ Ekman, edited by Paul (2006). Darwin and facial expression : a century of research in review. Cambridge, MA: Malor Books. pp. 12–14. ISBN 188353688X.


Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vikipedija:Naudingi_resursai/Mimika&oldid=6937715"