Venta (mokslinis gamybinis susivienijimas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mokslinis gamybinis susivienijimas „Venta“ – nuo XX a. vidurio iki paskutinio dešimtmečio Vilniuje, Jeruzalės mikrorajone, veikusi mikroschemų gamykla.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Venta“ buvo įrengta toli nuo Vilniaus, siekiant sumažinti taršos ir vibracijos poveikį produkcijai. Plečiantis miestui, gamyklą apsupo gatvės, netoliese įrengta orą teršianti padangų restauravimo įmonė. Susivienijime dirbo daugiau kaip 3000 darbuotojų, trečdalis jų – inžinieriai. Įmonė nuo pirmaujančių Vakarų firmų techniniame lygyje atsiliko ne daugiau kaip 2 metus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gamybos apimtys sumažėjo. Vyriausiojo įmonės technologo L. Valeikos ir direktoriaus R. Panavo pastangomis gauti užsakymai iš Italijos ir Kinijos. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje buvo įdiegtas ISO 9000 gamybos standartas.[1]

Produkcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Ventoje“ buvo gaminami aukštojo dažnio analogas-kodas, kodas-analogas, keitikliai, superaukštojo dažnio davikliai, vaizdo technikos mikroschemos. Beveik visos schemos buvo kuriamos pagal Vakaruose padarytus analogus. Už mikroschemų komplektą, skirtą televizijos pramonei, šio kolektyvo darbuotojai, tarp jų ir autorius, buvo apdovanoti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos premija. Iš viso „Ventoje“ suprojektuota ir gaminta: 19 tipų aukštojo dažnio daviklių, 11 tipų mikroprocesorinių komplektų, 10 tipų sparčiųjų įtampos komparatorių, 13 tipų analogo skaitmeninių keitiklių, 11 tipų skaitmeninių analoginių keitiklių, 23 tipus padidinto spartumo loginių schemų, 34 skaičiavimo technikos integrių schemų tipus ir 13 tipų buitinės technikos mikroschemų, skirtų fotoaparatų, elektros variklių, terminių krosnių, vaizdo technikos komplektavimui. 1990 m. „Ventos“ gamyklos apimtys jau buvo tokios, kad per metus ji galėjo pagaminti 100 000 000 mikroschemų.

Be mikroschemų, įmonė gamino mikrobangų krosneles, skrudintuvus, kai kurias automobilių apsaugos detales bei elektroninius muzikos instrumentus.[1]

Elektroniniai muzikos instrumentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Venta“ nuo 1969 m. projektavo ir gamino portatyvinius daugiabalsius elektroninius klavišinius muzikos instrumentus, pavadintus „Vilniaus“ vardu (vėliau, ministro nurodymu, jų pavadinimas buvo pakeistas į „Elektronikos“). Kurį laiką jie buvo surenkami iš paprastų detalių, vėliau buvo suprojektuotos ir pagamintos specialios mikroschemos, leidusios užtikrinti elektroninių muzikos instrumentų kokybę, sumažinti jų svorį ir kainą. Didžiausia tuo metu pagamintų muzikos instrumentų paklausa buvo Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos rinkose, nemažai buvo parduota ir Lietuvoje.[1]

Gaminti klavišiniai instrumentai „Vilnius“ (1973–1976), „Vilnius 3“ (nuo 1976 m.), „Vilnius 5“ (nuo 1982 m., dviejų manualų; vėliau pavadintas „Elektronika EM 01“), „Elektronika EM 11“ (nuo 1983 m.). Pastarasis – pirmasis Tarybų Sąjungoje aukščiausios klasės instrumentas su reguliuojamu choriniu efektu ir adityvine tembrine sinteze, leidžiančia imituoti daugelio muzikos instrumentų tembrus.[2]

Technologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Ventoje“ buvo taikomos dvi pagrindinės gamybos technologijos:

  • trijų difuzijų technologija, kai mikroschema formuojama tiesiog ant silicio plokštelės;
  • epitaksinė, kai mikroschema formuojama ant puslaidininkinio pagrindo nusodintame 1,5-20 µm storio legiruoto silicio sluoksnyje.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Janušonis, Juozapas. „Mikroelektronika Lietuvoje“. Mokslas ir gyvenimas (1998). 
  2. Gazarianas Spartakas „Muzikos instrumentų pasaulyje“, ISBN 5-430-00229-1