Venera Viktriks

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Venera Viktriks
Paolina Borghese (Canova).jpg
Menininkas Antonijus Kanova
Metai 1805−1808 m.
Meno kryptis Klasicizmas
Medžiagos, technika marmuras
Matmenys aukštis 92 cm, ilgis 160 cm
Miestas (vieta) Roma
Muziejus Borgezės galerija

Venera Viktriks (lot. Venus Victrix, it. Venere Vincitrice, liet. Pergalingoji Venera) – viena iš žymiausių italų skulptoriaus klasicisto A. Kanovos (1757−1822) skulptūrų, esanti Borgezės galerijoje Romoje. Tai Napoleono sesers Paulinos Borgezės skulptūrinis portretas.

Apie skulptūrą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1804 m. A. Kanova Romoje buvo užsakytas sukurti Napoleono sesers Paulinos Bonapart Borgezės (1780−1825) skulptūrą. Užsakovu buvo jos vyras princas Kamilas Borgezė. Paulina Bonapart, tuomet našlė, atvyko į Romą 1803 m. ir buvo apvesdinta su galingos Romos Borgezių giminės atstovu. A. Kanova pasiūlė pavaizduoti ją kaip romėnų medžioklės deivę Dianą, tačiau tai būtų buvę šiek tiek ironiška, nes Paulina buvo pagarsėjusi intrigomis ir neištikimybe. Paulinos noru A. Kanova ją pavaizdavo Venera, laikančią rankoje auksinį obuolį, kaip aliuziją į Pario teismo mitą. Aplinkinių paklausta, kaip jautėsi pozuodama su tiek mažai drabužių, į tai Paulina atsakydavo replikomis: „kambaryje buvo labai karštas židinys, taigi aš nesušalau“ arba „kiekvienas drabužis turi nukristi prieš Kanovą“. Tikėtina, kad A. Kanova eskizus kūrė salone Borgezių rūmuose, o paruošiamąjį modelį sukūrė savo studijoje, kur jį užbaigtą 1804 m. liepą matė Paulinos brolis Liusjenas.[1] Galutinės skulptūros nukalimas užtruko iki 1808 m.

Skulptūra neįprasta A. Kanovai tuo, kad modeliuota ne pagal antikinius pavyzdžius, o jos ištakos labiau sietinos su venecijietiškos dailės pavyzdžiais, pavyzdžiui, Ticiano paveikslu „Venera ir liutnistas“.[2] Čiužinys, ant kurio guli Venera, yra iš kitos marmuro rūšies nei figūra ir pavaizduotas labiau natūralistine virtuoziška maniera, labiau būdinga Berninio barokiškai skulptūrai.[3] Dėl jos neįprastumo (imperatoriaus Napoleono sesuo vaizduojama nuoga), skulptūrą princas Kamilas Borgezė laikė uždarą nuo visuomenės, tačiau apie ją buvo sužinota ir ji iššaukė daugiausiai neigiamas reakcijas, kaip ir bendras Paulinos elgesys Romoje. Napoleonas jai rašė: „Man buvo skaudu išgirsti, kad jūs neturite tinkamo takto prisiderinant prie Romos miesto moralės ir papročių; kad jūs leidžiatės save išstatyti vietinių pajuokai… Mylėkite vyrą ir jo šeimą, būkite gera ir prisitaikykite prie miesto dorovės supratimo“.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Flora Fraser. Venus of Empire: The Life of Pauline Bonaparte. A&C Black, 2012
  2. JOHN GOLDSMITH PHILLIPS, Department of Western European Arts, Metropolitan Museum of Art, p. 6
  3. Christopher M. S. Johns. Antonio Canova and the Politics of Patronage in Revolutionary and Napoleonic Europe. University of California Press, 1998, p. 116
  4. Christopher M. S. Johns. Antonio Canova and the Politics of Patronage in Revolutionary and Napoleonic Europe. University of California Press, 1998, p. 117

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka