Velnio akmuo (Baisogala)

Kitos reikšmės – Velnio akmuo.

Koordinatės

55°36′48″š. pl. 23°46′23″r. ilg. / 55.613278°š. pl. 23.773165°r. ilg.

Vieta

Radviliškio rajono savivaldybė

Seniūnija

Baisogalos seniūnija

Plotas

182 m²

Registro Nr.

0310100010045 (identifikavimo kodas),
5543 (unikalus kodas)

Velnio akmuo (dar vadinamas Valatkonių akmeniu) – valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas, archeologijos paminklas, stūksantis Radviliškio rajono savivaldybėje, miške tarp Baisogalos ir Valatkonių. Tame pačiame miško masyve, apie 700 m į šiaurės vakarus yra mažesnis riedulys – Angelo akmuo.

Velnio akmuo yra vienas iš lankytinų objektų Baisogalos apylinkės seniūnijoje.^[1] Randamas Radviliškio miškų urėdijos Baisogalos girininkijos (56 kv., 12 skl.) teritorijoje, 2,3 km į pietryčius nuo Baisogalos geležinkelio stoties. 2019 m. duomenimis, objektas buvo pritaikytas lankymui: surandamas miške pagal pastatytas kelio nuorodas, išvalyta teritorija aplink riedulį. Anksčiau paminklinis akmuo skendėjo eglių jaunuolyne, jo buvimą šalia miško kelio išduodavo nebent du iškilūs medžiai, tarp kurių įsiterpęs riedulys. Šalia Velnio akmens prigludęs mažesnis „velniukas“.

Paskelbtas valstybės saugomu Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 76. 1998 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 5543).^[2]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir visoje Lietuvoje aprašytuose padavimuose apie akmenis, taip ir apie Valatkonių akmenį pasakojama, kad tai esąs velnio akmuo: ^[3] ^[4]

Tvirtinama, jog velnias nešęs akmenį, nes norëjęs sudaužyti Baisogalos bažnyčią, bet užgiedojo gaidys ir velnias jį pametė.

Dar baudžiavos laikais šis akmuo gulėjo ant ežios, kuri skyrė Baisogalos dvaro pono Komaro mišką nuo valstiečio Kadaro žemės. Kartą Komaras užsimanė, kad čia netikra riba. jis tvirtino, kad penkiolika metrų nuo akmens į Kadaro pusę — jo žemė. Komaras pradėjo ginčą su Kadaru. Kadaras neteko žemės gabalo, ėmė keikti Komarą. Velnias, žmogaus keiksmus išgirdęs, vieną audringą naktį su dideliu trenksmu pernešė akmenį į Komaro mišką tiek, kiek Komaras buvo įlindęs į Kadaro žemę nuo akmens.

Vieną kartą keliu važiavęs žmogus užkliuvo už pakelės akmens, sulaužė vežimo ratus. Tada jis supykęs pasakė: „Kad tave velnias nuneštų!“ Rytojaus dieną žmonės rado tą akmenį į šalį nuvilktą. Buvo likusios vilkimo žymės: išraustas didelis griovys, sustumtas kalnas žemių ir medžių šaknų. Ant akmens atsirado užnertų grandinių žymė. Mat velnias akmenį vilko nuo kelio, užnėręs ant jo grandines.

Velnias atėjo pasipiršti Komaro dukteriai. Ji paprašė, kad velnias jai atvilktų tą akmenį, kuris dabar guli Valatkonių miške. Velnias jį vilko vilko, bet negalėjo atvilkti iki galo, patrūko. Tas akmuo didelį griovį išrausė. Tenai net žolė neauga!