Baisogalos geležinkelio stotis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°37′51″š. pl. 23°45′16″r. ilg. / 55.630864°š. pl. 23.754457°r. ilg. / 55.630864; 23.754457

Baisogalos geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis
ŠalisLietuvos vėliava Lietuva
GyvenvietėBaisogala, Stoties g. 2A
Aptarnaujanti įmonėLietuvos geležinkeliai

Baisogalos geležinkelio stotisgeležinkelio stotis, įsikūrusi Radviliškio rajone, Baisogalos miestelyje, Vilnius–Klaipėda geležinkelio linijoje, tarp Kėdainių ir Radviliškio. Stotį sieja automobilių keliai  3404  BaisogalaBaisogalos glž. st. ,  3414  Baisogalos glž. st.SidabravasMandeikiai  ir  3430  Baisogalos glž. st.Vainiūnai . Čia atvyksta keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Geležinkelio stotis praradusi savo buvusią svarbą ir gyvybę: du kartus per savaitę keleivius teveža vienas traukinys Kaunas-Šiauliai, be to, nepatogiu laiku.[1]

Stoties kiemas
Vandentiekio bokštas prie stoties, 2019 m. (be stogo dangos)
2018 m. stoties prieigose pasodintas Lietuvos 100–mečio parkas

Baisogalos geležinkelio stoties istorinių statinių kompleksas, užimantis 4731 m² plotą, nuo 2006 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą, yra regioninės reikšmės inžinerinis paminklas. Kompleksą sudaro geležinkelio stoties dviaukštis keleivių namas, stoties vandentiekio bokštas, stoties rampa. Stotis ir vandentiekio bokštas išdėstyti dešinėje geležinkelio ruožo Radviliškis-Gūdžiūnai pusėje, orientuoti lygiagrečiai su peronu.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1871 m. rugsėjo 4 d. atidarius Kauno-Liepojos geležinkelio liniją, šiame krašte buvo pastatyta stotis, gavusi pavadinimą nuo Baisogalos bažnytkaimio, buvusio už kelių kilometrų. Netrukus netoli naujosios stoties susikūrė nauja gyvenvietė – antroji Baisogala, dabar vadinama Baisogalos priestočiu.[3] Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Priestotyje jau buvo apie trisdešimt namų, kelios krautuvės, lentpjūvė. 1915 m. Baisogalą užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, rusai, pasitraukdami iš stoties, į Rusijos gilumą deportavo geležinkelių personalą, susprogdino tiltus, sugriovė kelius. Vokiečiai geležinkelį atgaivino 1916 m.: susiaurino kelio vėžę, paklojo vienbėgį kelią, o 1917 m. gruodžio 15 d. baigė antrojo kelio tiesimą. Tuomet traukinių pralaidumas pakilo iki 72 traukinių porų per parą.[1]

1919 m. liepą Lietuvos geležinkeliai perėmė Baisogalos geležinkelių stotį iš vokiečių kariuomenės. Pasitikti pirmąjį lietuvišką traukinį susirinko minios žmonių. Tiesa, traukiniu atvykę oficialūs besikuriančios Lietuvos geležinkelių administracijos atstovai juos sveikino ne lietuvių kalba, kurios nemokėjo.[1]

Lietuvių perimta stotis buvo stipriai nuniokota, neveikė vandentiekis, todėl geležinkelininkams teko gerokai paplušėti. Tik 1924 m. baigtas kapitalinis stoties keleivių namo remontas. Po trejų metų laikraščio „Sąsieka“ korespondentas rašė, kad pirmame aukšte buvo stoties patalpos, antrame aukšte gyveno stoties viršininkas ir traukinių kontrolierius, kiti stoties tarnautojai (1 stoties viršininko padėjėjas ir 4 iešmininkai) gyveno fligeliuose kartu su keliais kelių tarnybos tarnautojais. Ankštas patalpas turėjo stoties budėtojas. Stotyje buvo bufetas. Baisogalos stotis buvo IV klasės ir komerciniu atžvilgiu veikė gerai. Stoties vagonų apyvartą daugiausia sudarė miško medžiaga (apie 1500 vagonų per metus). Be to, dar iš stoties buvo išsiunčiama apie 50 vagonų javų (daugiausia iš Komaro ir Jagmino dvarų) ir kasdien 25 bidonai pieno (į Kauną ir Kėdainius). Į stotį daugiausiai ateidavo vagonai su trąšomis (per metus apie 40 vagonų).[1] Keleivių iš Baisogalos stoties važiavo nedaug, nes stoties rajone buvo daugiausia dideli miškai, stotis buvo per toli nuo didžiųjų miestų.

Dvarininkas Vladislovas Komaras, gyvenęs Baisogalos dvare, geležinkeliu išsiųsdavo javus, gaudavo savo reikmėms reikalingas prekes. Ponia Komarienė su dukterimis traukiniu vykdavo į Kauną, kur apsistodavo savo prabangiame bute ir dalyvaudavo kultūriniame miesto gyvenime. Automobiliu arba karieta parveždavo į dvarą traukiniais atvykdavusius svečius ir juos vėl išlydėdavo į stotį.

Nepriklausomos Lietuvos laikais antrojoje Baisogaloje veikė paštas, viešoji skaitykla, vilnų karšykla, dvi krautuvės, užkandinė su gėrimais, gana didelis žemės ūkio gaminių paruošų punktas. Vėliau čia dažnai atvažiuodavo kolūkių kroviniai: vasarą - pašarai, o rudenį - grūdai, cukriniai runkeliai ir pan. Traukiniais visa tai išveždavo, o pargabendavo žemės ūkiui trąšų, mašinų, cukrinių runkelių išspaudų ir kitko. Geležinkeliais atvežamas prekes sukraudavo ant šiandien dar tebestovinčios rampos.[1]

Stoties vandens bokštas vandenį pumpavo iš Kiršino upelio, nuo kurio buvo iškastas 2,716 varsto griovys. Stoties vandens siurblinė buvo susieta su bendra vandens padavimo sistema. Vanduo iš upelio patekdavo į iškastą šulinį, iš kurio garo siurblio pagalba buvo siurbiamas ir vamzdynu perduodamas į vandens bokšto rezervuarą. Iš ten paskirstymo sistemos pagalba patekdavo į vandens kolonėles, iš kurių garvežių tenderiai buvo pripildomi vandeniu. Vanduo garvežiams buvo reikalingas garo gamybai.[4]

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.svg

Baisogala


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.