Pereiti prie turinio

Baisogalos geležinkelio stotis

Koordinatės: 55°37′51″š. pl. 23°45′16″r. ilg. / 55.6309°š. pl. 23.7544°r. ilg. / 55.6309; 23.7544
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°37′51″š. pl. 23°45′16″r. ilg. / 55.6309°š. pl. 23.7544°r. ilg. / 55.6309; 23.7544

  Baisogalos geležinkelio stotis
Stoties pastatas 2018 m.
Adresas Baisogala, Stoties g. 2a
Atidaryta 1871 m.
Peronų sk. 1
Kelių sk. 2
Aptarnaujanti įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai“
Žemėlapiai Retromap.ru
Nuotraukos Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės
 km
↑ RADVILIŠKIS ↑
Linkaičiai
6,8
Gimbogala
12,7
Baisogala
6,8
Skėmiai
5,3
Gudžiūnai
↓ JONAVA ↓

Baisogalos geležinkelio stotis – geležinkelio stotis Baisogalos miestelyje (Radviliškio rajonas), Vilnius–Klaipėda geležinkelio linijoje tarp Kėdainių ir Radviliškio. Stotį sieja automobilių keliai  3404  Baisogala–Baisogalos glž. st. ,  3414  Baisogalos glž. st.–Sidabravas–Mandeikiai  ir  3430  Baisogalos glž. st.–Vainiūnai . Čia atvyksta keleiviniai ir krovininiai traukiniai, stoja keleivinis traukinys Kaunas–Šiauliai.[1][2] Baisogalos geležinkelio stoties istorinių statinių kompleksas, užimantis 4731 m² plotą, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, yra regioninės reikšmės inžinerinis paminklas (Nr. 17372). Stotis ir vandentiekio bokštas išdėstyti dešinėje geležinkelio ruožo Radviliškis–Kaišiadorys pusėje, orientuoti lygiagrečiai peronui.

Stoties kiemas

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2018 m. stoties prieigose pasodintas Lietuvos 100-mečio parkas

1871 m. rugsėjo 4 d. atidarius Kauno-Liepojos geležinkelio liniją, šiame krašte buvo pastatyta stotis, gavusi pavadinimą nuo Baisogalos bažnytkaimio, buvusio už kelių kilometrų. Tai buvo III klasės geležinkelio stotis,[3] tarp Dotnuvos GS ir Radviliškio GS (23 varstai).[4] Netrukus netoli naujosios stoties susikūrė nauja gyvenvietė – antroji Baisogala, dabar vadinama Baisogalos priestočiu.[5] I pasaulinio karo išvakarėse priestotyje jau buvo apie trisdešimt namų, kelios krautuvės, lentpjūvė.

1915 m. Baisogalą užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, pasitraukdami iš stoties rusai į Rusijos gilumą deportavo geležinkelių personalą, susprogdino tiltus, sugriovė kelius. Vokiečių valdžios netenkino Kaišiadorių–Šiaulių ruožo pralaidumas, dėl to Vokietijos armijos karo geležinkelių viršininkas 1915 m. gruodžio 29 d. įsakė ruože pakloti antrus bėgius. Vokiečiai 1916 m. susiaurino kelio vėžę, paklojo vienbėgį kelią, o 1917 m. gruodžio 15 d. baigė antrojo kelio tiesimą. Tuomet traukinių pralaidumas padidėjo nuo 24 iki 72 traukinių porų per parą.[6]

1919 m. liepą Lietuvos geležinkeliai perėmė Baisogalos geležinkelių stotį iš vokiečių kariuomenės. Pasitikti pirmąjį lietuvišką traukinį susirinko minios žmonių. Tiesa, traukiniu atvykę oficialūs besikuriančios Lietuvos geležinkelių administracijos atstovai juos sveikino ne lietuvių kalba, kurios nemokėjo.[2] Iš stoties buvo vežama nemažai trofėjinės technikos, perimtos iš bermontininkų.[7][8][9]

Lietuvių perimta stotis buvo stipriai nuniokota, neveikė vandentiekis, todėl geležinkeliečiams teko gerokai paplušėti. Tik 1924 m. baigtas kapitalinis stoties keleivių namo remontas. Po trejų metų laikraščio „Sąsieka“ korespondentas rašė, kad pirmame aukšte buvo stoties patalpos, antrame aukšte gyveno stoties viršininkas ir traukinių kontrolierius, kiti stoties tarnautojai (1 stoties viršininko padėjėjas ir 4 iešmininkai) gyveno fligeliuose kartu su keliais kelių tarnybos tarnautojais. Ankštas patalpas turėjo stoties budėtojas. Stotyje buvo bufetas. Baisogalos stotis buvo IV klasės ir komerciniu atžvilgiu veikė gerai. Stoties vagonų apyvartą daugiausia sudarė miško medžiaga (apie 1500 vagonų per metus). Be to, dar iš stoties buvo išsiunčiama apie 50 vagonų javų (daugiausia iš Komaro ir Jagmino dvarų) ir kasdien 25 bidonai pieno (į Kauną ir Kėdainius). Į stotį daugiausiai ateidavo vagonai su trąšomis (per metus apie 40 vagonų).[2] Keleivių iš Baisogalos stoties važiavo nedaug, kadangi stoties rajone buvo daugiausia dideli miškai, stotis buvo per toli nuo didžiųjų miestų.

Dvarininkas Vladislovas Komaras, gyvenęs Baisogalos dvare, geležinkeliu išsiųsdavo javus, gaudavo savo reikmėms reikalingas prekes. Ponia Komarienė su dukterimis traukiniu vykdavo į Kauną, kur apsistodavo savo prabangiame bute ir dalyvaudavo kultūriniame miesto gyvenime. Automobiliu arba karieta parveždavo į dvarą traukiniais atvykdavusius svečius ir juos vėl išlydėdavo į stotį.

1923 m. stoties gyvenvietėje surašyti 55 gyventojai.[10] Nepriklausomos Lietuvos laikais Baisogalos stoties gyvenvietėje veikė paštas, viešoji skaitykla, vilnų karšykla, dvi krautuvės, užkandinė su gėrimais, gana didelis žemės ūkio gaminių paruošų punktas. Vėliau čia dažnai atvažiuodavo kolūkių kroviniai: vasarą - pašarai, o rudenį - grūdai, cukriniai runkeliai ir pan. Traukiniais visa tai išveždavo, o pargabendavo žemės ūkiui trąšų, mašinų, cukrinių runkelių išspaudų ir kitko. Geležinkeliais atvežamas prekes sukraudavo ant šiandien dar tebestovinčios rampos.[2] Stotyje buvo didelis darbininkų namas („kazarmė“), du kelio sargo namai, tarnautojai naudojosi ir pirtimi.[11]

Sovietmečiu stotyje įrengtas laisvalaikio centras, buvo bilijardo stalas.[12] 1957–1958 m. geležinkelis elektrifikuotas.[13]

1998 m. suremontuotas stoties rūmų pastatas.[14] 2006 m. stotis įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.[15]

Kultūros paveldas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vandentiekio bokštas prie stoties, 2019 m. (be stogo dangos)

Baisogalos geležinkelio stoties kompleksą (paveldo objekto Nr. 17372) sudaro 5 objektai:

  • keleivių rūmai (Nr. 17373), Stoties g. 2a, dviejų aukštų, pastatyti XIX a. 7–8 dešimtmetyje.
  • vandentiekio bokštas (Nr. 17374), Stoties g. 2b, pastatytas XX a. 4-ajame dešimtmetyje vietoje sudegusio XIX a. 7–8 dešimtmetyje pastatyto bokšto. Bokštas vandenį pumpavo iš Kiršino upelio, nuo kurio buvo iškastas 2,716 varsto griovys. Stoties vandens siurblinė buvo susieta su bendra vandens padavimo sistema. Vanduo iš upelio patekdavo į iškastą šulinį, iš kurio garo siurblio pagalba buvo siurbiamas ir vamzdynu perduodamas į vandens bokšto rezervuarą. Iš ten paskirstymo sistemos pagalba patekdavo į vandens kolonėles, iš kurių garvežių tenderiai buvo pripildomi vandeniu. Vanduo garvežiams buvo reikalingas garo gamybai.[16]
  • rampa (pakhauzas, Nr. 17375), pastatyta XIX a. 7–8 dešimtmetyje.
  • I geležinkelio tarnautojų namas (Nr. 47335), Stoties g. 2, vieno aukšto su pastoge, pastatytas XIX a. 7–8 dešimtmetyje.
  • II geležinkelio tarnautojų namas (Nr. 47336), Stoties g. 4, vieno aukšto su pastoge, pastatytas XIX a. 7–8 dešimtmetyje.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Traukinių išvykimai iš stotelės Baisogala. (Stops.lt)
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: istorinis geležinkelio bėgių blyksnis
  3. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 51
  4. ↑ Bejsagoła. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 125 psl. (lenk.)
  5. ↑ Baisogalos priestočio bendruomenė IMANTAI Archyvuota kopija 2019-10-02 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ Iškalbingi praeities ženklai: kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone. – Radviliškis, Radviliškio viešoji biblioteka, 2017. // psl. 98
  7. ↑ Karo grobis Baisogalos geležinkelio stotyje (E-kinas.lt)
  8. ↑ Iš bermontininkų paimti ginklai, lėktuvai ir kita technika laukia pakrovimo Baisogalos stotyje. (E-kinas.lt)
  9. ↑ Atimtas iš bermontininkų karo grobis Baisogalos stotyje. (E-kinas.lt)
  10. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  11. ↑ Iškalbingi praeities ženklai: kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone. – Radviliškis, Radviliškio viešoji biblioteka, 2017. // psl. 97
  12. ↑ Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Kaišiadorių ir Baisogalos geležinkelio stotys – gyvenimas šalia bėgių. 2023-08-02, Lrt.lt (tikrinta 2023-11-30).
  13. ↑ Iškalbingi praeities ženklai: kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone. – Radviliškis, Radviliškio viešoji biblioteka, 2017. // psl. 97
  14. ↑ Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 73
  15. ↑ „Objekto Nr. 17372 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  16. ↑ Vandens tiekimo garo siurblys

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Baisogalos geležinkelio stotis – vaizdinė ir garsinė medžiaga


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Baisogalos_geležinkelio_stotis&oldid=7497180"