Augalija

Augalija – augalų bendrijų (fitocenozių) visuma, susidaranti tam tikroje teritorijoje. Jei vertinama tiriamame plote egzistuojančių skirtingų augalų taksonų (dažniausiai rūšių) visuma, jai pavadinti naudojama sąvoka flora.^[1]^[2]

Augalijos tipai

Kiekvienos gamtinės zonos augaliją galima priskirti vienam iš trijų tipų: zoninei, azoninei arba ekstrazoninei.

Zoninė augalija

Zoninę augaliją nulemia klimatas. Ten, kur pasireiškia sąlygos, tipiškai būdingos vienai ar kitai gamtinei zonai (temperatūra bei kritulių kiekis), susidaro to klimato sąlygas geriausiai atitinkančios brandžios augalų bendrijos (dar vadinamos klimatinio klimakso bendrijomis). Joms būdinga per amžius nekintanti rūšių sudėtis.

Lietuvos gamtinės zonos klimatinio klimakso augalų bendrijos yra mišrieji (plačialapių ir spygliuočių medžių) miškai.

Azoninė augalija

Augalų bendrijos, atitinkančios ne gamtinės zonos klimatą, bet tam tikros vietos (lokalias) sąlygas yra vadinamos azoninėmis – jos išskiriamos į natūralias arba dirbtines.

Natūralių azoninių bendrijų augavietes sąlygoja reljefas, dirvožemis ir jo drėkinimo sąlygos. Tai – bendrijos, susidarančios vandens telkiniuose, pelkėse, įvairiuose smėlynuose, upių slėniuose ar kitose specifinėse augavietėse. Tokios bendrijos užima nedidelį plotą tarp bet kurios gamtinės zonos klimaksinių bendrijų ir yra vadinamos subklimaksinėmis.

Dirbtinės azoninės bendrijos susiformuoja žmogaus ūkinės veiklos dėka, jos yra kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Lietuvai būdingoje miškų zonoje jos įprastai susidaro pievose, dirbamuose laukuose, priesodybinėse teritorijose. Dėl sukcesijos tokių bendrijų išlikimas visiškai priklauso nuo žmogaus veiklos.

Ekstrazoninė augalija

Ekstrazonine augalija vadinamos gretimos zonos augalijos salelės, esančios kurios nors gamtinės zonos ribose (tai gali būti į miško zoną įsiterpę maži stepių augalijos plotai).^[1]

Augalijos reikšmė ekosistemose

Augalija yra neatskiriama ekosistemų dalis. Norint suprasti jos įvairovę, augalų rūšių pasiskirstymą Žemėje, augaliją reikia tirti būtent šiame kontekste.^[3]

Augalai nėra pasiskirstę tam tikroje teritorijoje atsitiktinai. Jie suformuoja tam tikrus rūšių kompleksus.^[4] Visi augalo rūšies individai, kartu augantys viename plote, formuoja populiacijas. Atskirų rūšių populiacijos didesniame (nuo kelių kvadratinių metrų iki kv. kilometro) plote, augdamos vienos šalia kitų, sudaro bendrijas^[3], kurias tiria fitosociologijos mokslo šakos specialistai.

Vertindami teritorijoje esančią augaliją, mokslininkai pirma nustato, kokio pobūdžio augalai joje tarpsta, kokių pasigendama. Tada vertinamas aptiktų rūšių populiacijų gausumas, kartais jas priskiriant funkcinėms, taksonominėms ar morfologinėms grupėms.^[3] Tokių detalių tyrimų reikia todėl, kad visi ekosistemoje esantys organizmai yra susieti sudėtingais tarpusavio ryšiais.

Ekologijos svarba ekosistemose trejopa

Didžiojoje Žemės sausumos dalyje (išskiriant tik dykumas, pasižyminčias ekstremaliomis temperatūromis) augalija labai akivaizdžiai reprezentuoja savo ekosistemą, todėl augalų rūšių paplitimo, įvairovės įvertinimas gali padėti suprasti, kokios kitos organizmų rūšys stebimoje aplinkoje dominuoja.

Gyvūnai ir kiti maistinių medžiagų patys pasigaminti negalintys organizmai (heterotrofai) priklauso nuo jų aplinkoje užaugančios augalijos biomasės. Dėl to, kad augalai fiksuoja Saulės šviesos energiją vykdydami fotosintezę, jie sudaro daugumos ekosistemų trofinių piramidžių pagrindą.^[3]

Floristinė ir fizionominė augalų bendrijos struktūra kartu su kitais aplinkos veiksniais formuoja tam tikros buveinės aplinkos struktūrą, kuri lemia kitų organizmų (pvz., grybų, gyvūnų) pasiskirstymą teritorijoje.^[4] Buveinėje organizmai gyvena, auga, dauginasi ir miršta.^[3]

Augalijų mokslinių tyrimų reikšmė

Daugelio buveinių kaita gali būti prognozuojama, todėl jau dabar galima imtis tam tikrų prevencijos priemonių nepageidautinai buveinių kaitai lėtinti. Europos Bendrijoje, taip pat ir Lietuvoje, yra sukurtas NATURA 2000 teritorijų tinklas, kurį sudaro buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST) ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST). Sudaromi šių teritorijų gamtotvarkos planai, įtraukiantys ir nepageidautinos buveinių kaitos prevencijos priemones.^[4]

Mokslinių tyrimų metu teritorijos gali būti įvertinamos pagal jose esančių natūralių buveinių, floros ir faunos įvairovę, atrastas saugomas ar retas rūšis. Ši informacija vertinga ruošiant rekomendacijas sprendimus priimantiems valstybės pareigūnams, siekiant užtikrinti tvarų ištirto ploto valdymą.^[5]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
↑ Burrows, Colin J. (1990). Processes of vegetation change. London: Unwin Hyman. p. 1. ISBN 978-0045800131.
↑ ^3,0 ^3,1 ^3,2 ^3,3 ^3,4 Kent, M., 2012. Vegetation description and data analysis: a practical approach. 2nd ed, John Wiley & Sons Inc, United States. ISBN 978-0-471-49093-7
↑ ^4,0 ^4,1 ^4,2 Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir būdingosios jų rūšys. Vadovėlis. – Vilnius
↑ Balčiauskas, L., Auglys, J., Balčiauskienė, L., Balvočiūtė, J., Budrys, E., Juškaitis, R., . . . Ulevičius, A. (1997). Biodiversity evaluation at the local Level: Methodological and Territorial aspects. Acta Zoologica Lituanica, 7(1), 50-108. doi:10.1080/13921657.1997.10541425

Taip pat skaitykite

[:1-1] 1,0 ^1,1 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.

[:2-2] Burrows, Colin J. (1990). Processes of vegetation change. London: Unwin Hyman. p. 1. ISBN 978-0045800131.

[:3-3] 3,0 ^3,1 ^3,2 ^3,3 ^3,4 Kent, M., 2012. Vegetation description and data analysis: a practical approach. 2nd ed, John Wiley & Sons Inc, United States. ISBN 978-0-471-49093-7

[:4-4] 4,0 ^4,1 ^4,2 Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir būdingosios jų rūšys. Vadovėlis. – Vilnius

[:5-5] Balčiauskas, L., Auglys, J., Balčiauskienė, L., Balvočiūtė, J., Budrys, E., Juškaitis, R., . . . Ulevičius, A. (1997). Biodiversity evaluation at the local Level: Methodological and Territorial aspects. Acta Zoologica Lituanica, 7(1), 50-108. doi:10.1080/13921657.1997.10541425

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]