Vandenynas

Vandenynas – vandens užimamas didžiulis plotas, aprėpiantis apie tris ketvirtadalius arba 70,8% Žemės paviršiaus (361×10⁶ km²) ploto. Žemės rutulio vandens apvalkalas, jungiantis visų vandenynų ir jūrų vandenis, supantis žemynus ir salas, sudaro Pasaulinį vandenyną (terminą pirmasis pavartojo Julijus Šokalskis), kuriame oficialiai išskiriami keturi vandenynai: Arkties, Atlanto, Indijos, Ramusis (arba Didysis) bei kartais išskiriamas penktasis – Pietų (arba Antarkties) vandenynas.

Arkties vandenynas – mažiausias žemės vandenynas. Plotas – 14 mln. km². Jis apima didelius plotus aplink šiaurės ašigalį. Pasižymi atšiauriomis klimato sąlygomis, ledų gausumu ir palyginti nedideliu gyliu.

Atlanto vandenynas – antras pagal dydį vandenynas, apimantis apie penktadalį planetos paviršiaus. Plotas – 82 mln. km². Jis yra gana jaunas – ne daugiau kaip 250 mln. metų. Vidutinis vandenyno gylis yra mažesnis už Ramiojo ir Indijos vandenynų. Atlanto vandenynas tyvuliuoja visose žemės klimato juostose, todėl jo klimatas labai įvairus.

Indijos vandenynas – trečias pagal dydį vandenynas, užimantis maždaug 20% viso žemės vandens paviršiaus. Plotas su jūromis 74 917 000 km², be jūrų – 73 442 700 km². Vidutinis gylis apie 3890 metrų. Pats giliausias vandenyno taškas yra Javos duburyje, jo gylis siekia 7450 metrų. Vandenyno klimato ypatumas – sezoniniai vėjai musonai.

Pietų vandenynas – tai aplink Antarktidos žemyną esančios pietinės Atlanto, Ramiojo, Indijos vandenynų dalys, kurios oficialiai nėra pripažintos atskiru Pietų vandenynu. Pastaruoju metu nustatinėjamos oficialios Pietų vandenyno ribos. Tai būtų ketvirtas pagal dydį ir penktas Žemėje vandenynas.

Ramusis vandenynas – didžiausias vandens telkinys Žemėje, užimantis apie trečdalį planetos ploto – 179,7 mln. km². Jis yra ir giliausias vandenynas. Giliausia vieta – Marianų lovys (įduba) – 11022 m. Vidutinis vandenyno gylis 3980 m. Plyti visose klimato juostose, išskyrus poliarines. Vandenyno centre aktyviai pasireiškia pasatai, vakarinei daliai būdingi musonai. Vandenyne susiformuoja atogrąžų uraganai – taifūnai.

Bendras vandenynų apibūdinimas

Vidutinis pasaulinio vandenyno gylis – apie 6 km. Žemės vandenynuose vanduo nuolat juda, nes vėjai gena jų paviršiumi bangas ir sudaro sroves. Mėnulis su Saule sukelia potvynius ir atoslūgius.

Vandenynų įdubos

Ten, kur tektoninės plokštės užslenka viena ant kitos, viršutinė spaudžia apatinę, susidaro vandenynų įdubos. Giliausia įduba - Marianų lovys.

Vandenynų paviršinės srovės

Vanduo vandenynuose be perstojo juda didžiuliais žiedais, kurie vadinami apytakos ratais. Vyraujantys (reguliarūs) vėjai, pučiantys per vandenynus, sukelia netoli vandens paviršiaus sroves, kurios gali tekėti tūkstančius kilometrų. Šiltosios srovės teka nuo pusiaujo ir, nešdamos ašigalių link Saulės įšildytą vandenį, veikia pakrančių, palei kurias teka, klimatą. Pvz., Golfo srovė žiemą neleidžia užšalti šiauriniams uostams. Vandenynų gelmėse yra ir šaltųjų srovių, kurios teka vandenyno dugnu iš ašigalių pusiaujo link.

Vandenynų gyvybė

Vandenynai yra įvairių augalų ir gyvūnų prieglobstis.

Skiriamos trys vandenyno zonos:

1. Saulės nušviesta zona (0–200 m). Apšviestuose vandenynų vandenyse, prie pat paviršiaus, tarpsta dauguma augalų ir gyvūnų. Tarp jų planktonas, medūzos, žuvys, guotais plaukiojančios žuvys, tunai, kardžuvės, rykliai.
2. Prieblandos zona (200–2000 m). Žemiau saulės nušviestų vandenų šviesa pradeda blankti, kol 1000 m gylyje pasidaro visiškai tamsu. Šioje zonoje galima sutikti šviečiančiųjų ančiuvių, kalmarų, krevečių, giliai paneriančių kašalotų.
3. Gelmių zona (2000–10 000 m). Nors giliausiose vandenyno dalyse labai šalta ir aklinai tamsu, čia gyvena plačiažiomeniai unguriai, meškeriotojai (velniažuvių būrio žuvys) ir makrurai (žiurkiauodegiai).