Vanda Giedrytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vanda Giedrytė (g. 1942 m. balandžio 15 d. Smėlinkoje, Giedraičių valsčius) – Lietuvos tautodailininkė, poetė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1967 m. baigusi Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą dirbo inžiniere. Nuo septintojo dešimtmečio margina kiaušinius, jų išmargino apie 2000. Ankstyvieji margučiai liaudiškų motyvų, piešinys geometrizuotas, vėlesni – grafiško, keliaplanio ir keliasluoksnio piešinio, atlikti mišria technika (vaškas, skutinėjimas, daugkartinis mirkymas dažuose). Būdingas savitas ornamentų komponavimas (kosminiai įvaizdžiai), subtilios spalvos, kruopštus atlikimas. Kuria karpinius, aliejinius paveikslus, akvareles (vyrauja tėviškės peizažo, vaikystės, saulės, žemės, gėlių motyvai). Surengė 14 individualių parodų Lietuvoje, dalyvavo 32 grupinėse tautodailės parodose Lietuvoje ir užsienyje (Pavija 1989 m., Leipcigas 1991 m., Helsinkis 1995 m., Paryžius ir Londonas 1996 m.). Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Šiaulių Aušros muziejus ir užsienio šalių (Britų muziejus, Pavijos krašto, Stokholmo, Melburno) muziejai. Išleido poezijos knygelių.[1] Kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Mikalojus Novikas, Laimutis Telksnys sukūrė dainų Vandos Giedrytės žodžiais.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Margas margas tas pasaulis, 1992 m.
  • Vainikas meilės ir kančios, 2000 m.
  • Odė Giedraičių žemei, 2000 m.
  • Laiškai be atsako, 2003 m.
  • Lopšinė motinoms, 2004 m.
  • Gerumo spindulių pavėsy, 2005 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Danutė JedzinskienėVanda Giedrytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 641 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]