Skiepijimas
Skiepijimas arba vakcinacija – vakcinos įvedimas į organizmą padedantis sukelti žmogui dirbtinį aktyvų imunitetą kovai su patogenais. Viena imunoprofilaktikos rūšių, efektyviausias infekcinių ligų profilaktikos būdas.[1] Skiepijimas padėjo išnaikinti tokias ligas, kaip raupai, ženkliai sumažino sergamumą poliomielitu, tymais ir stablige, kitomis vaikiškomis ligomis. Pagal veiksmingumą, poveikį mirtingumui, apsaugą nuo luošumo vakcinų skiepijimas užima antrą vietą po geriamojo vandens kokybės svarbos nustatymo.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Skiepijimo pradžia siejama su gydytoju Edvardu Dženeriu, kuris atliko garsųjį karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir 1798 m. jį nuodugniai aprašė. Pirmosios vakcinos buvo kuriamos nuo raupų, pasiutligės, poliomielito. Skiepijimo metodiką kūrė ir tobulino Lui Pasteras.[2]
Lietuvoje nuo raupų skiepyti pradėta 1803 m. Vilniaus universitete. Jozefo Franko, palaikiusio ryšį su E. Dženeriu, ir Augusto Liudviko Bekiu iniciatyva 1808 m. prie Vilniaus universiteto terapijos klinikos įkurtas Vakcinacijos institutas, labdaringa įstaiga, veikusi iki 1831 m. 1897 m. Vilniuje įsteigta viena seniausių pasaulyje Pastero stotis.[2]
Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius parengtas ir nuolat tobulinamas atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos išplėstinės imunizacijos programos reikalavimus, taip pat į Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą ir profilaktiką, nuostatas. Į šį profilaktinių skiepijimų kalendorių įtraukti skiepai nuo ligų, kurios gali reikštis sunkia forma, kilti komplikacijų ar net sukelti mirtį.[2]