Vakarų Škotijos baltasis terjeras
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Vakarų Škotijos baltasis terjeras | |
|---|---|
| |
| Standartas: | N°85/20.01.1998, III FCI grupė |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | 25-28 cm |
| Kalė: | 25-28 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | 7-9 kg |
| Kalė: | 6-8 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | Baltas, dvigubas kailis. Minkšta, tankią pavilnę dengia šiurkštus apie 5 cm ilgio viršutinis kailis |
| Aktyvumas: | Aukštas |
| Intelektas: | Aukštas |
| Temperamentas: | Ištvermingas, protingas, bebaimis, ištikimas, žaismingas |
| Tinkamumas apsaugai: | Mažas |
| Tinkamumas tarnybai: | Aukštas |
| Vados dydis: | 2-5 |
| Ilgaamžiškumas: | 13-15 m. |
Vakarų Škotijos baltasis terjeras (angl. West Highland White Terrier, sutrumpintai Westie, liet. Vestas) – šunų veislė.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vestai yra išvesti medžioklei. Jų grobis paprastai yra maži gyvūnai, tokie, kaip triušiai, voverės ir pelės, tačiau šie šunys medžiojo ir lapes bei barsukus. Jaunos kalytės yra ypač aistringos medžiotojos.
Vestai yra kilę iš kernterjerų ir škotų terjerų, kurie kartais natūraliai atsivesdavo baltų šuniukų. Kitų terjerų, tokių kaip Bedlingtono terjerų ir Dandie Dinmont terjerų, baltieji naujagimiai buvo įvedami į kraujo liniją norint išgauti norimus charakterio bruožus, bet ši praktika 1850-aisiais buvo sustabdyta.
Kai kurie šaltiniai šios veislės veisėjo garbę priskiria 1800 m. vakarų Škotijos Argylo regione gyvenusiam pulkininkui Edward Donald Malcolm iš Poltalloch šeimos. Kiti šaltiniai teigia, kad veislės sukūrėjas buvo VIII Argylo kunigaikštis (Campbell’ų klano vadas). Tačiau tarp šių dviejų ponų turėjo vykti kažkoks bendradarbiavimas. Rūšies išvedimas, siekiant visų norimų bruožų, turėjo trukti apie šimtą metų. Šių šunų baltas kailis darė juos matomus medžiojant Škotijos durpynuose ir išskyrė iš kitų gyvūnų (tai buvo labai svarbu, nes medžiotojai kartais sumaišydavo rudus šunis su lapėmis ir juos nušaudavo).
Iš pradžių ši veislė buvo žinoma kaip Poltalloch terjerai (pagal Malcolm’ą); taip pat jie buvo vadinami Roseneath terjerais (pagal Argylą), baltaisiais Roseneath terjerais, o XIX a. pabaigoje – tiesiog baltaisiais škotų terjerais.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vestų akys tamsios ir truputį įdubusios, o žvilgsnis skvarbus. Ausys mažos, stačios ir smailios.
Patinai paprastai sveria nuo 7 iki 9 kg, o kalytės – nuo 6 iki 8 kg. Vidutinis šios veislės šunų ūgis – 28 cm. Veisėjai rekomenduoja nenukirpti morkos formos uodegos. Jos ilgis – apie 12,5–15 cm.
Šie šunys yra raumeningo kūno sudėjimo ir ypač tvirtos kaulų struktūros. Jų kaukolė didelė, snukis trumpas, sukandimas žirkliškas (apatinės iltys sukandus dengia viršutines iltis, viršutiniai kandžiai dengia apatinius). Dantys gana masyvūs tokio nedidelio ūgio šunims.
Kailis. Minkštą, tankią pavilnę dengia šiurkštūs apie 5 cm ilgio viršutiniai plaukai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros. Kai kurie Vestai ant nugaros turi „kviečių viršūnėlių” spalvos juostą, tiesa, veislių parodose dalyvaujantiems šunims jos gali būti nepageidaujamos.
Šios veislės šunys beveik ar visiškai nesišeria.
Letenos šiek tiek plėvėtos ir tankiai apžėlusios.
Sveikata
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir daugelis kitų šunų, šie terjerai paprastai miega 13 valandų per parą. Vestai prisitaiko prie savo šeimininko miego, taip pat nusnūsta keletą kartų per dieną, kad sukauptų reikiamą miego laiką.
Vakarų Škotijos baltojo terjero šuniukai gali sirgti apatinio žandikaulio osteopatija, kuri šnekamojoje kalboje dar vadinama „liūto nasrais”. Ši liga genetinė, ji paveldima kaip autosominė recesyvinė, t. y., šuniuko, kuris serga šia liga, abu tėvai nešioja šį defektyvų alelį. Vienintelis būdas identifikuoti šio geno nešiotojus – per šia liga sergantį palikuonį. Iki tol veisėjai gali nežinoti apie šio geno nešiotojus.
Apatinio žandikaulio osteopatija yra ypač skausminga šuniukui: skausmą ir diskomfortą jis išreiškia cypdamas, skausmingai reaguoja, kai paliečiama jo galva ir kai jis kramto ar ėda. Todėl šuniukas gali tapti letargiškas, nenoriai ėsti.
Ši būklė ištinka, kai šuniukui sueina 3–6 mėnesiai, ir praeina spontaniškai iki sueina 12 mėnesių. Šios ligos gydymo būdai – simptomų šalinimas ir atitinkamų analgetikų skyrimas. Medikamentais siekiama pagerinti šuniuko gyvenimo ir maitinimosi kokybę, kol liga išnyks. Ligos simptomams gydyti paprastai skiriami kortikosteroidai. Tikslus gydymas priklauso nuo ligos sunkumo, lokalizacijos ir šuniuko jautrumo skausmui. Ypatingais atvejais gali prireikti eutanazijos.
Priežiūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vestai turi polinkį į alergijas, jų oda linkusi sausėti, todėl dažnas maudymas šias problemas gali padidinti. Geriausia šios veislės šunis maudyti kartą per mėnesį ar rečiau. Tačiau kailį šukuoti reikia dažnai, kad jis būtų švarus ir kad vienodai pasiskirstytų riebalai. Norėdami palaikyti Vestų kailio drėgmę, maudykite juos vaikišku ar kitokiu šampūnu, skirtu švelniai odai. Kas savaitę valydami šunų ausis vatos gumulėliais, apsaugosite jas nuo riebalų bei sieros kaupimosi ir ausų infekcijos.
Patinai dažnai jaučiasi vieniši, todėl patartina pirkti iš karto du. Tačiau jei su juo žaisite nekils jokių net minčių, jog jis gali būti liūdnas ar vienišas.
