Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas
| Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas | |||
|---|---|---|---|
  Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Lazdijų rajonas | ||
| Seniūnija | Kapčiamiesčio seniūnija | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis | ||
| Tirtas | 2006 m. | ||
| Registro Nr. | 5295 | ||
Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas, dar vadinamas Okopka (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 5295) – gynybinis įtvirtinimas, stūksantis Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Kapčiamiesčio seniūnijoje, Vainežerio kaime, Ančios ežero pietinio kranto pusiasalyje, 300 m į šiaurę nuo Vainežerio ežero. Šalia plyti Vainežerio dvaro parkas. Objektas pritaikytas lankymui: įrengtos nuorodos, mediniai takai per pelkę, pavėsinė, stendas su išsamia informacija.
Gynybinį įtvirtinimą sudaro 5–6 m aukščio pylimas, žiedu juosiantis trapecijos formos, 40 m pločio aikštelę, kurios šiaurinis pakraštys yra 60 m ilgio, pietinis – 50 m ilgio. Pylimo viršus plokščias, 2–4 m pločio, prie pagrindo siekia 15–20 m pločio. Įtvirtinimo pietrytiniame kampe yra įvažiavimas į aikštelę. Gynybiniai įtvirtinimai užima 130 m ilgio ir iki 100 m pločio teritoriją.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ančios ežero pusiasalis, patogus dėl savo kraštovaizdžio ir išteklių, buvo apgyvendintas kelis kartus, prieš čia įrengiant Vainežerio senovės gynybinius įtvirtinimus. Ankstyviausi apgyvendinimo (stovyklavietės) pėdsakai datuojami mezolito laikotarpiu, vėlyvesni – I tūkst. Galiausiai įrengti gynybiniai įtvirtinimai pagal radinius gali būti datuojami XVI(?)–XVIII a.
Manoma, kad gynybinis įtvirtinimas įrengtas dvarininkų XVII–XVIII a., nes yra buvusio Justinavo (Vainežerio) dvaro teritorijoje. Neabejojama, jog šie įtvirtinimai buvo naudojami karo su Švedija ir Rusija metais (1701–1721). Tuo metu tokie gynybiniai įtvirtinimai buvo statomi netoli dvarų.
Archeologiniai tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2006 m. atlikti archeologiniai tyrimai gynybinio pylimo vietoje (18x4 m dydžio perkasoje). Nustatyta, jog pylimo statybai naudotas atvežtinis molis su gargždo priemaišomis. Pylimo pietinėje pusėje akivaizdus juodo šlyno tarpsluoksnis. Spėjama, kad jis supiltas iš aplink pylimą esančios pelkės. Pylimo aukštis siekia 1,75–2 m, plotis – 16 m, jo vidinė dalis buvo apdėta skaldytais, vidutiniškai 30x20x6 cm dydžio akmenimis. Prieš įrengiant pylimą, pasirinkta teritorija buvo lyginama, reljefiniai nelygumai užpilti gruntu, daugiausia moliu. Po pylimu atidengtas 20–40 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuriame surasta lipdytos keramikos. Aptiktas grindinio fragmentas nėra pylimo įrengimo konstrukcinis elementas, jis siejamas su lipdytos keramikos, datuojamos I tūkst. kultūriniu horizontu. Tarp kitų archeologinių radinių – titnaginiai dirbiniai.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Veisiejų regioninio parko lankytinos vietos Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.