Vaclovas Miknevičius
| Vaclovas Miknevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1910 m. liepos 26 d. Zanėnai, Molėtų valsčius |
| Mirė | 1989 m. liepos 12 d. (78 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Vaikai | Tautvydas Miknevičius, Nijolė Miknevičiūtė - Mickevičienė |
| Veikla | dailininkas keramikas |
| Alma mater | Kauno meno mokykla |
Vaclovas Miknevičius (1910 m. liepos 26 d. Zanėnai, Molėtų valsčius – 1989 m. liepos 12 d. Kaunas) – Lietuvos dailininkas keramikas, dailiosios keramikos pradininkas Lietuvoje.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sūnus Tautvydas Miknevičius, dukra Nijolė Miknevičiūtė – Mickevičienė. Baigė Giedraičių mokyklą. 1936 m. baigė Kauno meno mokyklą, mokytojas Liudvikas Strolis. 1940 m. jo iniciatyva įkurtos Kauno „Dailės“ kooperatyvo (vėliau „Dailės“ kombinatas) dailiosios keramikos dirbtuvės Vilijampolėje (Jurbarko g. 2); 1941–1959 m. jų vadovas, 1959–1983 m. dailininkas.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukūrė vienetinės ir serijinės gamybos buitinės ir dekoratyvinės keramikos: servizų (vyno, 1936 m., Paryžiaus pasaulinė paroda, aukso medalis), „Kolūkiečių servizas“, 1954 m., kavos, 1964 m.), vazų („Obelys žydi“ 1953 m.), lėkščių {„Jūratė ir Kastytis“, „Kvadratai“, abi 1970 m. Šeštame dešimtmetyje vazas puošė politizuotais tarybinio gyvenimo siužetais („Derliaus nuėmimas“, „Dirbam linksmai“, „Pionieriai Palangoje“, visos 1950 m.)
Sukūrė keraminės skulptūrinės plastikos („Eglė“ 1968 m., skulptūrinė grupė „Žalgiris“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pušelės“, visi 1969 m.). Apipavidalino interjerų ir eksterjerų („Avininkystė“ ir „Kiaulininkystė“, Sąjunginė žemės ūkio paroda, Maskvoje, LTSR paviljonas, su T. Miknevičiene, 1954 m., Kauno centrinio knygyno, 1955 m., kavinės „Tulpė“ 1956 m., P. Ziberto šilko kombinato vestibiulio, 1977 m.)
Buitinė keramika taisyklingų formų, puošta tautodailei būdingais elementais arba skulptūrinėmis detalėmis, plastika lakoniškų, geometrizuotų formų. Vėlyvojo laikotarpio kūriniai („Dekoratyvinė vaza“ 1982 m.) masyvių formų, spalvingesni, gausiai puošti lipdytomis ir žiestomis detalėmis, įrėžimais. Įdiegė į gamybą geležingą molį (1967 m.), bešvinę glazūrą (1968 m.). Suprojektavo keramikos cechus Tbilisyje (1958 m.) ir Almatoje (1964 m.).
Nuo 1933 m. dalyvavo parodose; individualios: Palanga – 1933 m., Kaunas – 1935–1936 m., 1960 m., 1970 m., 1980 m., 1990 m. surengta pomirtinė paroda, Vilnius – 1960 m., 1970 m., 1975 m. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus.[1] Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Dailioji keramika, 1970 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- R. Purvinaitė. Vaclovas Miknevičius, Vilnius 1986 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Nijolė Žilinskienė. Vaclovas Miknevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 88 psl.