Tėbai (Graikija)

Tėbai gr. Θῆβαι
Senųjų Tėbų likučiai
Tėbai 38°19′0″ š. pl. 23°19′0″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Graikija
Periferija (regionas)	Centrinės Graikijos periferija
Gyventojų (2001)	23 820
Vikiteka	Tėbai
Kirčiavimas	Tė́bai

Tėbai – miestas Graikijoje, įsikūręs šiaurėje. Antikos laikais Tėbai buvo didžiausias miestas Bojotijos regione. Šiuo metu modernūs Tėbai vis dar susideda iš antikinės citadelės.

Istorija

VI a. pr. m. e. pabaigoje pirmąkart susipyko su Atėnais, kurie padėjo mažam Platėjos kaimeliui išsaugoti nepriklausomybę nuo Tėbų ir atmušė pastarųjų įsiveržimą į Atiką. Neapykanta Atėnams geriausiai paaiškina nepatriotinius Tėbų poelgius per persų invaziją į Graikiją (480–479 m. pr. m. e.). Nors 400 karių buvo nusiųsta į Termopilus ir ten pasiliko su Leonidu, bet galutiniam mūšyje nedalyvavo ir pasidavė persams, Tėbų aristokratai perėjo į Kserkso pusę ir aršiai už jį kovėsi Platėjos mūšyje 479 m. pr. m. e. Nugalėtojai graikai atėmė iš Tėbų Bojotijos lygos vadovo vaidmenį, o Spartos ketinimams juos išspirti iš Delfų amfiktiono sutrukdė tik Atėnų užtarimas.

457 m. pr. m. e. norėdama sutrukdyti Atėnams centrinėje Graikijoje, sugrąžino Tėbams Bojotijos lygos vadovavimą. Kadmėjos tvirtovė pasitarnavo kaip pasipriešinimo centras, kai Atėnai užėmė visą kraštą (457–447 m. pr. m. e.). Per Peloponeso karą Tėbai, supykdyti to, kad Atėnai rėmė mažų Bojotijos miestų, ypač Platėjos, nepriklausomybę, buvo tvirti Spartos sąjungininkai, o mainais Sparta padėjo apgulti ir sugriauti Platėją 427 m. pr. m. e. O 424 m. pr. m. e. Tėbų vadovaujama Bojotija sumušė Delijaus mūšyje įsiveržusius atėniečius ir pirmąkart pademonstravo tvirtą karinę organizaciją, kuri Tėbus padarė vienu iš galingiausių miestų Graikijoje.

Žlugus Atėnų galybei po Peloponeso karo, Tėbai sužinojo, kad Sparta ketina apsaugoti tuos kraštus, kuriuos jie ketino užimti, ir panaikino sąjungą. 404 m. pr. m. e. jie siekė visiškai sugriauti Atėnus, bet 403 m. pr. m. e. jau padėjo į Atėnus grįžti demokratijai, kad ji būtų atsvara Spartai. Po metų, tikriausiai įtikinti persų aukso, Tėbai sudarė branduolį sąjungos, nukreiptos prieš Spartą. Haliarto (395 m. pr. m. e.) ir Koronėjos (394 m. pr. m. e.) mūšiuose jie pademonstravo savo didėjančią karinę galią, kai su spartiečiais kovėsi kaip su lygiais. Karo pasekmės buvo katastrofiškos Tėbams, kai visuotinis susitarimas 387 m. pr. m. e. nustatė visų Graikijos miestų savivaldą ir nušalino bojotiečius nuo jų valdymo. Tėbų galia dar labiau sumažėjo 382 m. pr. m. e., kai Sparta po išdavystės užėmė tvirtovę. Po trejų metų spartiečių įgula buvo išvyta, o vietoj oligarchijos įvesta demokratija. Po to buvusiuose karuose Epaminondo ir Pelopido sukurta armija parodė esanti geriausia Graikijoje. Po padrikos kovos metų, kai Tėbai užvaldė Bojotiją, pasiekė zenitą pergalėje prieš spartiečius Leuktros mūšyje 371 m. pr. m. e. Nugalėtojai visoje Graikijoje buvo sveikinami kaip išvaduotojai. Tėbai įsiveržė į Peloponesą ir su didele sąjunga ilgam palaužė Spartos galią, iš dalies todėl, kad išlaisvino helotos, spartiečių ekonomikos pagrindą. Panašios ekspedicijos buvo nusiųstos į Tesaliją ir Makedoniją.

Bet Tėbų dominavimas buvo trumpalaikis, nes valstybės, kurias jie išlaisvino, nenorėjo visam laikui tapti jų pavaldiniais. Dėl varžybų su Atėnais, kurie 395 m. pr. m. e. buvo Tėbų sąjungininkais, bijodami Spartos, o nuo 387 m. pr. m. e. stengėsi palaikyti galios balansą, Tėbų imperija nesusikūrė. Epaminondui žuvus Mantinėjos mūšyje 362 m. pr. m. e. Tėbai prarado lyderių pozicijas. Kare su kaimynine Fokide (356–346 m. pr. m. e.) Tėbai nesugebėjo net išsaugoti dominavimo centrinėje Graikijoje, o pasikvietę Pilypą II sutriuškinti fokiečius, jie leido Makedonijos karaliui pavojingai arti priartėti prie Tėbų sienų. Nuotaikos pasikeitė, kai Demostenas įkalbėjo Tėbus dalyvauti paskutiniame bandyme sutrukdyti makedoniečiams užimti Graikiją. Tačiau Cheronėjos mūšis buvo pralaimėtas ir Tėbai prarado viltis susigrąžinti įtaką. Pilypas pasitenkino nušalinęs Tėbus nuo Bojotijos valdymo, bet po nesėkmingo maišto 335 m. pr. m. e. prieš makedoniečius, jo sūnus Aleksandras Didysis nubaudė miestą jį sugriaudamas, tik, pasak legendų, palikdamas šventyklas ir poeto Pindaro namus.

Kai jis pergalingai kovojo šiaurėje, Atėnai ir Tėbai vėl nusprendė sukilti, bet kai kiti miestai dvejojo, Tėbai kovojo iki paskutinio kraujo lašo. Bet kova buvo beprasmė, po skerdynių Aleksandras sugriovė miestą iki pamatų, o jo teritoriją padalino kitiems Bojotijos miestams. Tėbiečiai buvo parduoti į vergiją. Buvo pasigailėta tik šventikų, makedoniečius palaikiusios partijos lyderių ir Pindaro palikuonių. Toks Tėbų likimas privertė Atėnus pasiduoti. Pasak Plutarcho, Atėnų pasiuntinys Fokionas, įtikino neištremti antimakedonietiškos partijos vadų, tame tarpe Demosteno.

Bizantijos laikais mieste slėpdavosi pabėgėliai nuo užpuolikų. Nuo X a. Tėbai tapo naujo šilko kelio prekybos centru, o šilko dirbtuvės skatino muilo ir dažų importą iš Atėnų. Šilko gamyba taip klestėjo, kad XII a. Tėbai aplenkė Konstatinopolį pagal išgaunamą šilką. Tėbų moterys garsėjo savo audiniais.

Nors 1146 m. miestą nusiaubė normanai, Tėbai greitai atsigavo ir klestėjo iki Bizantijos padalinimo 1204 m. Dėl turtų frankų de la Roche dinastija išsirinko Tėbus savo sostine. Mieste yra išlikęs muziejaus kiemas ir gerai prižiūrimas sodas šalia XIII a. frankų bokšto − tai viskas, kas liko iš tvirtovės, kurią 1311 m. sugriovė katalonai. 1311 m. Tėbai buvo trumpai gyvavusios Katalonijos gvardijos valstybės sostine.

Dabar Tėbai yra klestintis prekybos miestas, plačiai žinomas dėl savo prekių.

Geografija

Už 10 km į šiaurę yra Gla, Mikėnų laikų tvirtovės, griuvėsiai. Kalvą, ant kurios matytos rūmų ir agoros liekanos, supa 3 km ilgio ir 5 m aukščio sienos.

Nuorodos

• Tėbų istorija Archyvuota kopija 2005-12-26 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)