Transaustralijos geležinkelis
| Transaustralijos geležinkelis | |
 | |
| Vieta | |
|---|---|
| Šalys | Australija |
| Miestai | Kalgurlis – Port Ogasta |
| Pagrindinė informacija | |
| Statybų pradžia | 1912 m. |
| Atidarymas | 1917 m. |
| Techninė informacija | |
| Ilgis | 1693 km |
| Vėžė | 1435 mm |
Transaustralijos geležinkelis (angl. Trans-Australian Railway) – 1693 km ilgio,[1] standartinės vėžės (1435 mm) geležinkelis Australijoje, jungiantis Vakarų Australiją su Pietų Australija ir kitomis Rytų Australijos valstijomis. Nutiestas 1917 m. per Nalarboro lygumą nuo Port Ogastos Pietų Australijoje iki Kalgurlio Vakarų Australijoje. Geležinkelis turi 478 km ilgio, ilgiausią pasaulyje, tiesaus geležinkelio ruožą.[2]
Platesne prasme Transaustralijos geležinkeliu vadinamas visas transkontinentinis Sidnėjų ir Pertą jungiantis geležinkelis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1901 m. šešios Australijos kolonijos įkūrė Australijos Sandraugą. Tuo metu Vakarų Australijos sostinė Pertas buvo atskirtas nuo kitų Australijos valstijų didžiuliais dykumų plotais, ir vienintelis susisiekimo būdas buvo ilga ir nepatogi kelionė jūra. Pažadas nutiesti transkontinentinį geležinkelį federalinės vyriausybės lėšomis buvo vienas iš pagrindinių stimulų Vakarų Australijos gyventojams balsuoti referendume už prisijungimą Australijos Sandraugai.
Linijos tiesimo darbai pradėti 1912 m., buvo statoma iš abiejų pusių – Port Ogastos rytuose ir Kalgurlio vakaruose. Geležinkelis užbaigtas, kai abi pusės 1917 m. spalio 17 d. susijungė Uldėjoje.[3] Geležinkeliui administruoti 1917 m. įkurta valstybinė Sandraugos geležinkelių (Commonwealth Railways) bendrovė. Geležinkelis nutiestas standartinės vėžės, nepaisant to, kad abiejose valstijose buvo siaurieji, 1067 mm vėžės, geležinkeliai. Geležinkelio vėžė visoje transkontinentinio geležinkelio linijoje tarp Sidnėjaus ir Perto buvo suvienodinta tik 1970 m.
Infrastruktūra ir eismo organizavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Visame geležinkelio maršrute nėra nei vieno natūralaus gėlo vandens telkinio. Tiesiant geležinkelį buvo intervalais įrengti vandens gręžiniai ir rezervuarai, tačiau vanduo būdavo sūrus ir netinkamas nei garvežiams, nei žmonėms vartoti. Todėl garvežiams reikalingą vandenį veždavo pačiu traukiniu, vežamas vanduo sudarydavo iki pusės viso traukinio svorio. Nuo 1951 m. keleiviniams traukiniams pradėti naudoti tik dyzeliniai lokomotyvai.
Tiesiant geležinkelį, kas 100 km įrengtos 400 m ilgio pralankos traukiniams prasilenkti. Vėliau, didėjant eismui, įrengta daugiau pralankų, padidintas jų ilgis. 2008 m. visos pralankos buvo virš 1800 m ilgio, atstumai tarp pralankų – 30–60 km. Daugumoje pralankų nėra darbuotojų, traukinių mašinistai radijo ryšiu iš lokomotyvų patys perjungia iešmus reikiama kryptimi. Linijoje nėra signalinių prietaisų, už eismo saugumą atsakingi lokomotyvų ekipažai.
Adelaidėje gimusio astronauto Endžio Tomo (Andy Thomas) teigimu, geležinkelio linija dėl savo neįprasto tiesumo matoma iš kosmoso.[4]
Pervežimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiuo metu geležinkelis daugiausiai naudojamas kroviniams pervežti. Kartą per savaitę geležinkeliu kursuoja ir du keleiviniai traukiniai: Indian Pacific iš Sidnėjaus į Pertą (visu geležinkeliu) ir The Ghan iš Adelaidės į Darviną (Port Ogastos–Tarkulos ruožu).
1917–1991 m. geležinkeliu kursavo Trans-Australian keleiviniai traukiniai. Iš pradžių – tarp Kalgurlio ir Port Ogastos, vėliau, pertvarkius gretimų siaurųjų geležinkelių ruožus į standartinę vėžę, traukinio maršrutas ilgintas: 1937 m. – iki Port Pirio Pietų Australijoje, 1969 m. – iki Perto, 1982 m. – iki Adelaidės. 1991 m. maršrutas panaikintas.
1917–1996 m. linija kursavo specialus Tea and Sugar traukinys, skirtas prie geležinkelio įkurtoms izoliuotoms gyvenvietėms aprūpinti.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Linking the capitals – The East–West line, Observer, 1917 m. lapkričio 24 d. Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
- ↑ Longest Straightest Section Of Railway Line In The World - Trans-Australian Archyvuota kopija 2022-12-17 iš Wayback Machine projekto., The Australian Book of Records. Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
- ↑ The Last Link. A National Achievement., The West Australian, 1917 m. spalio 18 d. Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
- ↑ Penelope Debelle, Adelaide’s own spaceman Andy Thomas, The Advertiser, 2014 m. spalio 10 d. Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Interaktyvi geležinkelio schema, SA Track & Signal