Pereiti prie turinio

Trakų apskritis (1795–1915)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Trakų apskritis
rus. Трокский уезд

1795  1915
Apskritis Vilniaus gubernijoje
Administracinis centrasTrakai
Valsčiai16 (1913)
1795–1839, 1842–1915 Vilniaus gubernija
Gyventojų203 401 (1897), 254 000 (1914)
Plotas5 151 km² (1897)

Trakų apskritis (rus. Трокский уезд) – Rusijos imperijos administracinis-teritorinis vienetas, buvęs Lietuvos pietryčiuose. Egzistavo nuo 1795 m a. iki 1915 m. su trumpa pertrauka 1839–1843 m. Centras – Trakai. Didžiąją dalį istorijos apskritis apėmė teritorijas, kur dabar yra Trakų, Elektrėnų, Varėnos, Šalčininkų rajonai, dalis Kaišiadorių, Alytaus, Prienų rajonų savivaldybės.

Po ATR padalijimų senoji LDK Trakų apskritis buvo padalinta tarp Prūsijos ir Rusijos imperijų. Rusijai atiteko jos rytinė dalis, buvusi tarp Neries ir Nemuno upių.

17951797 m. ir 18011915 m. priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 17971801 m. Lietuvos gubernijai. 1839 m. Trakų apskritis panaikinta, bet 1842 m. vėl atkurta. 1897 m. duomenimis apskrities teritorijoje gyveno 203,4 tūkst. žmonių. Iš jų save lietuviais laikė 58,1 %, baltarusiais – 15,7 %, lenkais – 11,3 %, žydais – 9,5 %, rusais – 4,6 %. Trakų mieste gyveno 3240 žmonių[1].

1915 m. apskritį vėl panaikino vokiečių okupacinė valdžia: didžioji dalis apskrities teritorijų įėjo į naujai sudarytą Kaišiadorių apskritį. Po Pirmojo pasaulinio karo buvusios apskrities teritorijos buvo padalintos tarp Lietuvos ir Lenkijos. Taip suformuota Lietuvos kontroliuojama Trakų apskritis ir Lenkijos kontroliuojama Trakų apskritis.

Apskrities istorija
MetaiPlotas, km²Gyventojų sk.SuskirstymasGyvenvietės
183485 321
18975151203 401
19145872254 000

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1913 m. apskrityje buvo 16 valsčių:[2]

  1. Демоскоп Weekly – Приложение. Справочник статистических показателей
  2. Волостныя, станичныя, сельския, гминныя правления и управления, а также полицейские станы всей России с обозначением места их нахождения. – Киев, Изд-во Т-ва Л. М. Фиш, 1913. // psl. 112 (PDF 12 psl.)