Osakos apgultis
Osakos apgultis – 1614–1615 m. vykę keli mūšiai tarp Tokugava šiogūnato ir Tojotomi klano, kuris baigėsi Tokugavų ir jo sąjungininkų pergale. Šis karas skirstomas į dvi dalis (žiemos ir vasaros kampanijos). Osakos apgultimi baigėsi ginkluotas pasipriešinimas šiogūnato įsitvirtinimui Japonijoje.
Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po to, kai Tojotomis Hidejošis (jap. 豊臣 秀吉 Toyotomi Hideyoshi) suvienijo Japoniją ir žuvo bandydamas užkariauti Korėjos pusiasalį 1598 m., Japoniją pradėjo valdyti penkių regentų taryba, tarp kurių didžiausią autoritetą turėjo Tokugava Iejasu. 1600 m. Nugalėjęs Išidą Micunarį Sekigaharos mūšyje ir tapęs šiogūnu, Iejasu perėmė valdžią į savo rankas ir panaikino buvusią tarybą. 1603 m. jis įkūrė Tokugavų šiogūnatą, kurio sostine tapo Edo miestas (dabartinis Tokijus). 1605 m. Iejasu „išėjo į pensiją“ ir šiogūno titulą atidavė savo sūnui Hidetadai. Nors oficialiai valdžią turėjo jo sūnus, tačiau visus svarbius klausimus sprendė ir iniciavo pats. Iejasu siekė sukurti Tokugavų šiogūnato valdomą režimą, tačiau to įgyvendinimui trukdė vis didesnę galią turintis Hidejošio sūnus Tojotomi Hidejoris, įsikūręs Osakos pilyje.
Žiemos kampanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1614 m. Tojotomio klanas atstatė Osakos pilį bei rėmė Hoko šventyklos (jap. 方広寺 hoko-ji) atstatymą Kiote. Jos rekonstrukcijos metu buvo liejamas bronzinis varpas. Ant varpo buvo užrašyti kinų rašmenimis, tačiau japoniškai skaitomi sakiniai: „Te būna valstybė taiki ir laiminga“ (国家安康 kokka ankō) ir „Te būna didingasis viešpats ir jo sekėjai turtingi ir šviesūs“ (君臣豊楽 kunshin hōraku). Tokugava šiogūnatas kokka ankō interpretavo kaip norą sutrypti ir prakeikti Iejasu (jap. 家康 Ie-yasu), o kunshin hōraku kaip posakį, jog Tojotomi giminės galia vėl iškils (jap. 豊臣Toyo-tomi).[1] Anot šiogūnato, Tojotomi giminė Iejasu pavaizdavo kaip žemesnį statusą turintį valdovą, o tai esą buvusi baisi nepagarba ir išdavystė, juolab kad prieš tai Hidejošis ir Iejasu buvo sąjungininkai vienijant šalį.
Įtampa dar labiau padidėjo, kai Tojotomi Hidejoris Osakoje ėmė rinkti klajojančius samurajus[2] (jap. 浪人ronin) ir šiogūnato priešus. Lapkričio mėnesį Iejasu, nors šiogūno titulą dar 1605 m. buvo atidavęs savo sūnui, nusprendė netoleruoti šios kariuomenės augimo. Jo vadovaujami 164 000 karių (neskaitant Šimadzu Tadacunės karinių pajėgų, kurios pavėlavo įsitraukti į vykusią kampaniją) išžygiavo Osakos link. Be Tokugavų pagrindinių pajėgų, didžiausias karių būrys buvo Maedos Tošicunės – antro pagal turtingumą tuometinės Japonijos feodalo.[3]
Lapkričio 12 d. Tokugava Iejasu su kariais paliko Sunpo pilį. Du Tokugavų sąjungininkai (nuo pralaimėjimo Sekigaharos mūšyje) Datė Masamunė (jap. 伊達 政宗 = Date Masamune; 1566–1636), dar žinomas kaip „vienaakis drakonas“ iš Sendajaus miesto, ir Uesugis Kagekacu (jap. 上杉 景勝 = Uesugi Kagekatsu; 1555–1623) iš Jonedzavos, žygį pradėjo iš Edo miesto.
Apgultis prasidėjo lapkričio 19 d., kai Iejasu su trim tūkstančiais karių persikėlė per Kizu upę ir sugriovė ten esančią tvirtovę. Po savaitės su pusantro tūkstančio karių jis užpuolė Imafuku kaimą, kurį gynę 600 karių. Arkebūzomis ginkluotiems gynėjams pavyko atmušti šiogūnato antpuolį. Prieš pradedant pačios Oasakos pilies apsiaustį Iejasu pajėgos užėmė daugelį kitų mažesnių fortų ir gyvenviečių.
Iki gruodžio 10 d. visi Tokugavų samurajai be jokių kliūčių atvyko iš rytų ir saugiai įsikūrė netoli Kioto. Iejasu savo būstine padarė Nidžio pilį, o Hidetada – Fušimio. Gruodžio 15-18 dienomis Iejasu ir Hidetada pasiekė Osaką. Iki gruodžio 26 d. nakties Tokugavos sėkmingai užėmė Šigino ir Imafuko fortus. Gruodžio 29 d. Tokugavos užsitikrino visų Osakos fortų kontrolę ir ėmė ruoštis galutiniam puolimui. Tiek Iejasu, tiek Hidetada perkėlė savo būstines arčiau pilies, pasirinkdami dvi iš trijų kalvų, esančių priešais Osaką.
Pilies gruntinį barbikaną (jap. 真田丸 = Sanada-maru) su 7 000 karių gynė Sanada Jukimura (jap. 真田 幸村 = Sanada Yukimura). Šiogūnato kariai buvo atremti, o Jukimura ir jo vyrai atliko nemažai išpuolių net tris kartus prasiverždami pro apgultį. Matydamas nesėkmes Iejasu ėmėsi artilerijos (įskaitant 17 importuotų iš Europos ir 300 vietinės gamybos patrankų).[4]
Sausio 16 d. Osakos kariuomenė puolė priešus per upę ir padarė daug žalos Tokugavoms. Po kurio laiko nieko nenulėmusių kovų šalys ėmė derėtis. 1615 m. sausio 22 d., Hidejoriui pažadėjus nebsukilti prieš šiogūnatą, žiemos kampanija buvo baigta. Derybų metu susitarta nugriauti išorinę gynybinę pilies sieną, o išorinį pilies griovį užpilti.
Vasaros kampanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo žiemos kampanijos praėjus keletui mėnesių Iejasu savo darbininkams liepė užpilti daugiau griovių, nei buvo sutarta derybose. Tojotomi giminė, nesutikdami su tokiu Tokugavų poelgiu, į Osakos pilį pakvietė žiemos kampanijoje dalyvavusius klajojančius samurajus, kuriuos Iejasu, pasibaigus kampanijai, paleido. Taip isivyravusi taika tarp abiejų pusių buvo suardyta. 1615 m. balandžio mėnesį Iejasu pasiekė žinia, kad Hidejoris surinko dar daugiau karių nei lakričio mėnesį ir neleidžia užkasinėti pilies gynybinių griovių. Labai greitai abi pusės vėl ėmė ruoštis karui. Tojotomio Hidejorio pajėgos (dažnai vadintos Vakarų armija) pradėjo puldinėti šiogūno karius (Rytų armiją) netoli Osakos.
Jau 1615 m. gegužės 1d. Iejasu išvyko iš Sanpo pilies paskutinei savo gyvenimo kampanijai ir gegužės 15d. pasiekė Nidžio pilį. Po savaitės visi Tokugavų sąjungininkai gavo nurodymą kartu su kariais keliauti Osakos pilies link.
Gegužės 22d. pirmieji puolimą pradėjo Tojotomių šalininkai, tačiau bandymas užgrobti Tokugavoms priklausiusią Korijamos pilį nepavyko. Pirmasis rimtas susirėmimas įvyko gegužės 26 d., kai Tojotomio kariai, vadovaujami Ono Harufusos ir Bano Danemono, Kašio mūšyje susirėmė su šiogūnato pajėgomis, kurioms vadovavo Asano Nagaakira. Osakos kariai patyrė pralaimėjimą, kuriame žiemos kampanijoje svarbų vaidmenį atlikęs Banas Danemonas buvo nužudytas. Ono Harufusa kartu su kariais pasitraukė į Osaką.
Birželio 3d. Domijodžio mūšyje (jap. 道明寺の戦い Domyoji-no-tatakai) (dar žinomas, kaip pilkapių mūšis) Goto Motocugu kartu su Osakos kariais bandė sustabdyti palei Jamato upę artėjančią Tokugavų armiją, tačiau dėl tiršto rūko nuostolių patyrė abi pusės. Du Osakos generolai Goto Matocugu ir Susukida Kanesukė buvo nužudyti.
Svarbiausias Osakos pajėgų vadas Sanada Jukimura susirėmė su Tokugavų sąjungininku Date Masamune ir jo vedamais kariais, tačiau nenorėdamas prarasti daugiau karių, greitai atsitraukė Osakos pilies link. Iejasu liepė savo šeštajam sūnui Tokugavai Tadateru, kartu su kariais, vytis atsitraukiančius priešus, tačiau jis atsisakė paklusti ir priešų nesivijo.[5]
Čosokabė Moričika, vedinas 5300 karių, netoli Jao miesto susirėmė su Todo Takatora ir jo 5000 vyrų. Tuo pačiu metu, Vakae kaimelyje vyko dar vienas mūšis tarp Osakos sąjungininko Kimuros Šigenario ir Tokugavų Ii Naotakos „raudonaisiais velniais“ (jie dėvėjo mažas raudonas vėliavėles, ant kurių buvo užrašytas kario vardas). Čosokabės pajėgos pasiekė pergalę, tačiau Kimura Šigenaris buvo sustabdytas kairiojo Ii Naotakos karių sparno. Po Šigenario ir jo vyrų sutriuškinimo, Čosakabė laikinai atsitraukė, o pagrindinės Tokugavų pajėgos persikėlė padėti Jokodži šventykloje esančiam Todo Takatorai. Netrukus prasidėjęs Tenodžio mūšis (jap. 天王寺・岡山の戦い Tennoji Okayama no tatakai) nulėmė visą kampanijos pabaigą.
Liepos 4d. Tokugavos Iejasu planas užimti pozicijas Čausujamos kalne žlugo, kadangi aukštumą užėmė Tojotomi sąjungininkas Sanada Jukimura. Jo kairėje stovėjo Kimuros Muneakio kariai, kurie prieš tai kariavo Vakae, bei kita didelė grupė, vadovaujama Morio Kacunagos. Jų gretas papildė didelė dalis klajojančių samurajų. Netrukus iš pietų priartėjo Sanados Nobujošio, Hondos Tadatomo, Asano Nagašigės bei Akitos Sanasuės padaliniai. Šie keturi feodalai sudarė pagrindinį Tokugavų kairyjį sparną. Datė Masamunė užkirto kelią, kuris lygiagrečiai vedė link jūros pakrantės.
Tojotomio Hidejorio suplanuota „plaktuko ir priekalo“ taktika, pagal kurią 55 000 Osakos karių užpultų rytinį Tokugavų armijos centrą, kiti 16 500 vyrų, vedini Kiogoku Tadatakos, Išikavos Tadafusos ir Kiogoku Takatomo, pultų iš užnugario, o likusi grupė lauktų pasislėpę, nepavyko.
Mūšio metu, Hidejorio pusei priklausę klajojantys samurajai, nesulaukę jokio įsakymo iš Morio Kacunagos ar Sanados Jukimuros, patys inicijavo puolimą. Bijodamas, kad šie sugadins visus jo planus, Jukimura liepė savo sūnui Sanadai Daisukei pranešti Osakos pilyje esančiam Hidejoriui atvykti į mūšio lauką.
Pats Jukimura ir Mori Kacunaga triuškino Tokugavų gretas, kai netikėtai viskas pakrypo kita linkme. Jukimura žuvo nuo priešų rankos, o tai labai paveikė Osakos armijos ryžtą kautis. Per vėlai atvykusi į mūšį Hidejorio vedama mažesnioji armija, buvo priversta trauktis atgal į pilį. Neužtekus laiko tinkamai apginti pilies, ji greitai buvo padegta.
Birželio 5 d. Tojotomi Hidejoris nusižudė.
Padariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Osakos pilis buvo padegta ir daug jos gynėjų žuvo liepsnose. Hidejorio sūnus ir Iejasu anūkas, Tojotomi Kunimacu (vos 8 metų), buvo pagautas šiogūnato ir Kioto mieste viešai nukirsdintas. Iš visos giminės, tik Hidejorio dukra Naahimė išvengė mirties. Vėliau ji tapo vienuole Tokei šventykloje, Kamakuros mieste.
Šeštasis Iejasu sūnus Tokugava Tadateru, dėl įsakymo nevykdymo Damijodžio mūšyje, buvo ištremtas į Kojos kalną, iš kurio nebegrįžo. Po gaisro pilis buvo atstatyta.
Šiogūnatas sunaikino Hidejošio kapą ir Kiote esančią Tojokuni šventyklą. Osaka buvo padaryta feodaline sritimi, kurią skyrė Macudairai Tadajošiui.
Tojotomi giminė buvo išardyta. Po pilies apgulties šiogūnatas paskelbė vienos pilies-vienai provincijai (jap. 一国一城 ikkoku ichijō) ir vienos pilies-vienam feodalui (jap. 武家諸法度 Buke shohatto) įstatymus. Todėl kiekvienas feodalas, norintis statyti ar rekonstruoti pilį, turėjo gauti šiogūnato leidimą, o įstatymo neatitikusios pilys buvo nugriautos.
Nepaisant pagaliau suvienytos Japonijos Iejasu sveikata prastėjo. Per vienerius metus trūkusią kampaniją prieš Tojotomi giminę ir jų sąjungininkus jis patyrė žaizdas, kurios žymiai sutrumpino jo gyvenimą. Maždaug po metų, 1616 m. birželio 1 d. Tokugava Iejasu, trečiasis ir paskutinysis iš didžiausių Japonijos vienytojų, mirė sulaukęs 75 metų.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Turnbull, S., (2006)., Osaka 1615, The last battle of the samurai., Osprey Publishing, New York pp.14
- ↑ Turnbull, S., (2006)., Osaka 1615, The last battle of the samurai., Osprey Publishing, New York, pp.15
- ↑ Turnbull, S., (1996)., Samurai Warfare., Sterling Publishing, New York, pp.129
- ↑ Turnbull, S., (2006)., Osaka 1615, The last battle of the samurai., Osprey Publishing, New York, pp. 49-57
- ↑ Turnbull, S., (2006)., Osaka 1615, The last battle of the samurai., Osprey Publishing, New York, pp.72
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Davis, Paul K. (2001)., Besieged- An Encyclopedia of Great Sieges from Ancient Times to the Present., Oxford, England. pp.125-127
- Andressen, C., (2002)., A short history of Japan, From Samurai to Sony Archyvuota kopija 2017-10-13 iš Wayback Machine projekto.., Allen & Unwin., Australia. pp. 64-68
- Turnbull, S., (1996)., Samurai Warfare., Sterling Publishing, New York pp. 128-138
- Turnbull, S., (2006)., Osaka 1615, The last battle of the samurai., Osprey Publishing, New York
- Turnbull, S.,(2014).,War in Japan 1467–1615[neveikianti nuoroda]., Bloomsbury Publishing, New York
- Niderost, E., Winter of discontent:The Siege of Osaka Castle(2008) http://www.militaryhistoryonline.com/17thcentury/articles/osaka.aspx# Archyvuota kopija 2017-10-27 iš Wayback Machine projekto. [Žiūrėta 2017 Spalio 5d.]
- Mainichi Japan., Document on 17th century 'Siege of Osaka' found in Dutch national archives (2016) http://mainichi.jp/english/articles/20160922/p2a/00m/0na/005000c [Žiūrėta 2017 Spalio 5d.]
- Fox, Quincy, B., GaijinPot., Groovy Osaka: Understanding the 400th Anniversary of Osaka Castle (2017) https://blog.gaijinpot.com/400th-anniversary-osaka-castle/ [Žiūrėta 2017 Spalio 5d.]