Sutarčių teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Sutarčių teisė – sistema teisės normų, kuriomis nustatomi, įtvirtinami arba kurių pagrindu pasibaigia (netenka teisinės galios) visuomeniniai teisiniai santykiai, kurių pagrindinė (arba viena iš reguliavimo) priemonių arba santykių dalykas yra sutartis.

1. Civilinės teisės šaka; kertinė privatinės teisės sritis; teisės normos, kuriomis reguliuojami sutartiniai teisiniai santykiai bei su jais glaudžiai susiję kiti civiliniai teisiniai santykiai (ikisutartiniai, posutartiniai ir pan.).

2. Tarptautinės teisės pošakis, reguliuojantis tarptautinių sutarčių sudarymą (žr. tarptautinė sutarčių teisė).

Dalykas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutarčių teisė reguliuoja tiek asmenų santykius iki sutarties sudarymo, tiek ir po jo, taip pat dėl sutartinių santykių kilusius materialinės teisės prieštaravimus, kolizijas, teisinių santykių dalyvių ir kitų asmenų (pvz., trečiųjų asmenų) teises bei reikalavimus. Dažniausiai sutartimis reguliuojamos civilinės teisinės prievolės, kylančios iš tarpusavio susitarimų.

Praktiniai aspektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutartimis bei kitais teisinio reguliavimo instrumentais neįmanoma išsamiai sureguliuoti visų prievolinių (sutartinių) santykių bei sutartinių aplinkybių, kurios gali atsirasti tik ateityje. Iškilus naujoms, sudarant sutartį nenumatytoms aplinkybėms, atsiranda savotiškas teisinis vakuumas. Nesąžininga sutarties šalis (pvz., norėdama gauti naudos) gali būti suinteresuota nevykdyti arba netinkamai įvykdyti sutartines pareigas, jas uždelsti vykdyti ar kitaip piktnaudžiauti. Visada kilus nesutarimams ir turint įrodymus galima kreiptis į teismą.

Šalių nesąžiningumas sudarant sutartis gali pasireikšti jau ikisutartinių santykių stadijoje. Šalys gali sudaryti sutartis, pvz., siekdamos apgauti trečiuosius asmenis ar jų sąskaita gauti naudos, išvengti prievolių (ar jų vykdymo). Šalis taip pat gali siekti pasinaudoti kitos šalies silpnybėmis, patiklumu (pvz., sutartyse įtvirtinant tokias sąlygas, kurių teisinės prasmės nesupranta kita šalis arba jas supranta netinkamai pagal jų teisinę prigimtį etc.), piktnaudžiauti sutarties spragomis (nenumatytomis pasekmėmis).

Vykdyti ir įgyvendinti civilines teises ir pareigas pagal nacionalinę teisę galima siekti įvairiais būdais. Jei sutartyje nenumatyta alternatyvus ginčų sprendimo būdas (ADR), gali būti civilinės teisenos tvarka siekiama šaliai svarbių teisinių pareigų vykdymo legalia prievarta (valstybės aparato pagalba, – į teisinių santykių problemų sprendimą įtraukiami teismai, antstoliai ir kt.). Šalis gali siekti anuliuoti, pakeisti ar priversti vykdyti sutarties sąlygas.

Praktinės problemos – įrodymai, būtini papildomi materialiniai (ir kitokie kaip, pvz., laikas, asmeninės pastangos, psichologiniai momentai, sveikata ir kt.) ištekliai teisenai, teisminės prievartos neveiksmingumas ar kiti dalykai.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valentinas Mikelėnas. Prievolių teisė. – Vilnius: Justitia, 2002.
  2. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. – Vilnius: Justitia, 1996.
  3. V. Sūdžius. Sutartys: principai ir praktika. Vilnius: Pačiolis, 2001.
  4. J. Albrechtas. Komercinių sandorių sudarymas ir vykdymas. Vilnius: Ekonomikos mokymo centras, 1996.
  5. V. Bagdonas. Verslo kontraktų sudarymas, įvertinimas ir kreditavimas. Vilnius: Technika, 2000.
  6. M. Čeikauskienė. Verslo korespondencija ir kontraktai. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1998.