Talbot Tagora

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Talbot Tagora
Talbot Tagora reg may 1981 2156 cc.JPG
Gamintojas PSA grupė
Gamybos metai 19801983
Prieš jį Chrysler 180
Klasė verslo
Kėbulas (-ai) 4 durų sedanas
Išdėstymas FR
Variklis (-iai) Benzininis:
2155 cm³ I4
2664 cm³ V6
Dyzelinis:
2304 cm³ DT I4
Transmisija (-os) 4 pavarų mechaninė
5 pavarų mechaninė
3 pavarų automatinė
Ratų bazė 2808 mm[1]
Ilgis 4828 mm[1]
Plotis 1810 mm[1]
Aukštis 1444 mm[1]
Svoris 1255-1345 kg[1]

Talbot Tagoraverslo klasės automobilis, kurį sukonstravo „Chrysler Europe“, o gamino „Peugeot Société Anonyme“ (PSA). „Tagora“ buvo parduodama su „Talbot“ markės ženklu, nes 1979 m. „PSA“ nupirko „Chrysler Europe“. Naują automobilį „PSA“ pristatė 1980 m., o gaminti pradėjo kitais, 1981 m. Tačiau „Tagora“ nepateisino lūkesčių, nes pardavimai buvo nedideli. „PSA“ nutraukė šio modelio gamybą tik po dvejų metų. Iš viso buvo pagaminta apie 20 tūkst. automobilių ir visi jie surinkti buvusioje „Simca“ gamykloje, esančioje Puasi, netoli Paryžiaus, Prancūzijoje.

Projektavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1976 m. „Chrysler Europe“ pradėjo projektuoti „Tagora“ kodiniu pavadinimu „C9“, kuris turėjo pakeisti ne itin nusisekusį „Chrysler 180“ serijos automobilį. Kaip ir projektuojant modelius „Horizon“ bei „Alpine“, techninė dalis buvo atliekama Prancūzijoje, o dizainas kuriamas Jungtinėje Karalystėje esančiame „Chrysler“ dizaino centre.[2] Iš pradžių naująjį automobilį buvo siūloma pavadinti „Simca 2000“.[3]

Dizainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Originalus „C9“ prototipas turėjo sedano kėbulą, būdingą to laikmečio stiliui, su ilga ratų baze, žema kėbulo linija ir dideliu, erdviu salonu. Britų dizaineriai pasiūlė kai kurias „Citroën SM“ detales, tokias kaip valstybinio numerio patalpinimą tarp priekinių žibintų ir apvalias ratų arkas. Tačiau „Chrysler“ vadovybė, įsikūrusi JAV, tokį projektą palaikė per daug ekstravagantišku, todėl jis buvo šiek tiek pakeistas − valstybinis numeris buvo tvirtinamas ant bamperio, kaip ir daugelyje automobilių, o ratų arkos tapo kvadratinės formos su užapvalintais kampais. Dėl geresnio „aukštoko“ silueto subalansavimo, kėbulo linija buvo „pakelta“ aukščiau. Projektavimo metu „C9“ taip pat neteko vertikalių galinių žibintų, kuriuos pakeitė „madingi“ horizontalūs.[2][4]

Problema parenkant variklį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai rinkos konkurentai siūlė automobilius galingesniais nei 2 l darbinio tūrio 4 cilindrų varikliais, kurio negalėjo pasiūlyti „Chrysler“, todėl kompanijai teko ieškoti naujo „Tagora“ variklio. Vienu iš kandidatų tapo 6 cilindrųMitsubishi“ variklis, bet jis pasirodė netinkamas tokios klasės automobiliui. Kitu variantu tapo „Douvrin V6“ (PRV) variklis, kurį bendrai sukonstravo „PSA“, „Renault“ ir „Volvo“. Numatant „Tagora“ konkurenciją su „PSA“ automobiliais, buvo mažai tikėtina, kad „Chrysler“ ims pirkti šiuos variklius.[2]

Pardavimų prognozės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Tagora SX“ buvo pagrindinis modelis leidžiamas su 2,6 l darbinio tūrio varikliu ir lietais diskais.

„Chrysler Corporation“ patvirtino „C9“ projektą, numatydami 60 tūkst. automobilių pardavimą Europos rinkoje. Tai būtų sudarę apie 5 % automobilių rinkos. Ši prognozė buvo gana reali, nes „Chrysler“ jau turėjo 7 % rinkos. Pardavimai turėjo visiškai padengti gamybą, nes buvo apskaitomi atskirai, kaip nepriklausoma metinio biudžeto dalis.[2]

„PSA“ perėmimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Projektuojant „C9“, ant bankroto ribos atsidūrusi „Chrysler Corporation“ nusprendė parduoti savo europinį filialą. Jo pirkėju tapo koncernas „PSA“, kuris susikūrė 1976 m., susijungus „Peugeot“ ir „Citroën“. Sandoris įvyko 1978 m., kai „PSA“ už vieną dolerį perėmė „Chrysler Europe“ ir jos obligacijas. Susijungimas baigėsi 1979 m. sausio 1 d.[5]

Vykstant permainoms, „C9“ projektas buvo baigiamojoje projektavimo stadijoje, tačiau „PSA“ jau buvo paleidusi verslo klasės automobilių liniją, nuo kurios riedėjo legendiniai „Citroën CX“, sunkiai parduodami „Peugeot 604“ ir nesenai sukurti „Peugeot 505“. Visgi „PSA“ nusprendė toliau plėtoti projektą, atlikus keletą reikšmingų pakeitimų, kurie leido naudoti savas detales. Dvigubas priekinės pakabos „Simca“ svirtis pakeitė šiuolaikiška „MacPherson“ pakaba, pasiskolinta iš „Peugeot 505“ ir „Peugeot 604“, o žymiai siauresnė, nei buvo, galinė ašis paimta iš „Peugeot 505“. Priekinė „C9“ dalis buvo paplatinta, tam, kad tilptų „PRV“ variklis, kurio naudojimas nekėlė jokių problemų po „PSA“ ir „Chrysler Europe“ susijungimo.[2][6]

Pardavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po visų „Chrysler Europe“ modelių pervadinimo į „Talbot“, „C9“ projektas buvo galutinai pavadintas „Talbot Tagora“. Pirmieji automobiliai iš buvusios „Simca“ gamyklos Puasi išriedėjo 1980 m. Tais pačiais metais „PSA“ pristatė naująjį modelį Paryžiaus automobilių parodoje. Po Maroke vykusios prezentacijos spaudai 1981 m. kovą, jau balandį šiais automobiliais pradėta prekiauti Prancūzijoje, o gegužę Jungtinėje Karalystėje.[2][7] Britų reklaminiuose skyduose atsirado šūkis: „Naujasis „Talbot Tagora“. Prabangos ir kokybės derinys“.[6]

„Tagora“ kainavo gana brangiai, panašiai tiek kiek „Peugeot 505“, „Citroën CX“, „Peugeot 604“, taip pat „Renault 20/30“ ir „Ford Granada“. Vokietijoje „Tagora“ kainavo 20–30 tūkst. markių.[8] pradėjus gamybą, 1981 m. (įskaitant ir 1980 m. pagamintus automobilius), pardavimai siekė vos ketvirtadalį planuotųjų. 1982 ir 1983 m. pardavimai toliau reikšmingai mažėjo ir „PSA“ nutraukė „Tagora“ gamybą. Iki gamybos nutraukimo buvo pagaminta tik 20 tūkst. automobilių. Palyginimui, vien tik 1981 m. buvo pagaminta daugiau nei 116 tūkst. „Peugeot 505S“ ir 74 tūkst. „Citroën CXS“.[2][6][9]

2010 m. gruodį, „Practical Classics“ pranešė, kad 99,09 % Jungtinėje Karalystėje parduotų „Tagora“ modelių jau nebeeksploatuojami dėl utilizacijos ar pardavimų į kitas valstybes.

Modeliai ir varikliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Talbot Tagora 2.6 SX“ interjeras

Kaip ir daugelis to meto automobilių, „Tagora“ turėjo galinius varančiuosius ratus, bei priekyje sumontuotą variklį. Pirkėjams buvo siūlomi trys skirtingi varikliai ir 4 arba 5 pavarų mechaninės dėžės arba 3 pavarų automatinė dėžė skirta 4 cilindrų varikliui.[1][10]

Buvo gaminami šie modeliai:

  • 2,2 l (2155 cm³) 4 cilindrų „Type 180“ variklis, su dviejų kamerų karbiuratoriumiSolex“, kurio galia 115 AG (85 kW), sukimo momentas – 184 N·m.

Baziniu varikliu buvo pasirinktas pasenusio „Chrysler 180“ 2,0 l variklis su padidinta stūmoklių eiga. Tokie varikliai buvo montuojami ir į „Matra Murena“. Jis nebuvo susijęs su amerikietišku „Chrysler K“ ir „PSA“ „Douvrin“ 2,2 l varikliais. Skirtingos komplektacijos automobiliai buvo žymimi GL ir GLS raidėmis. GL buvo vienintelis modelis su 4 pavarų mechanine pavarų dėže ir vairo stiprintuvu, skirtingai nei standartinis modelis. Šis automobilis buvo pirmasis modelis, kurio gamyba nutraukta 1983 m.

  • 2,3 l (2304 cm³) 4 cilindrų „XD2S“ turbodyzelinis variklis, kurio galia siekė 80 AG (59 kW), sukimo momentas – 188 N·m.

„Peugeot“ sukurtas turbodyzelinis variklis visų pirma buvo skirtas „Peugeot 505“ ir „Peugeot 604“ automobiliams. „Tagora“ su šiuo varikliu buvo žymima DT raidėmis.

  • 2,7 l (2664 cm³) V6 „PRV“ variklis su dviem trijų kamerų karbiuratoriais „Weber“, kurio galia 166 AG (122 kW), sukimo momentas – 234 N·m.

Modeliai su V6 varikliu buvo žymimi „2.6“ ir turėjo prabangų saloną, bet neturėjo automatinės pavarų dėžės.[10] Į „Tagora“ montuojamas „PRV“ variklis skyrėsi nuo tuometinių „Peugeot“ variklių trijų kamerų „Weber“ karbiuratoriais vietoje kuro įpurškimo sistemos, dėl kurios nebuvimo mažėjo galia. Tačiau su šiuo varikliu „Tagora“ tapo galingiausiu prancūzišku to meto automobiliu.[1] Iš viso buvo pagaminti tik 1083 Tagora V6 modeliai.[11]

Tagora Présidence[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Tagora Présidence“ – koncepcinis automobilis, kurį „Talbot“ dizaino studijoje sukūrė dizaineris Sanis Atri. Šiuo modeliu buvo norima prie „Tagora“ pritraukti verslo atstovus ir oficialius asmenis. Modelio pagrindu tapo „Tagora 2.6 SX“, turėjusi odos ir žalvario saloną, taip pat daugybę elektronikos – diktofoną, telefoną, tekstinių žinučių gaviklį ir televizorių su vaizdo magnetofonu. Pirminė šio automobilio kaina buvo 25 tūkst. svarų sterlingų. Dabar šis automobilis stovi Puasi esančiame automobilių muziejuje.[12][13]

Komercinės nesėkmės priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Padėtis rinkoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Tagora 2.2 GLS“ vaizdas iš galo.

Techninės pusės atžvilgiu „Tagora“ neturėjo didelių trūkumų (nebent blogą salono ventiliaciją). Visgi 1979 m. energetinė krizė turėjo didelę įtaką Europos automobilių gamintojams – verslo klasės segmento automobilių pardavimai žymiai sumažėjo, todėl „Chrysler“ prognozės tapo nerealiomis. „Tagora“ buvo gaminama po mažai žinomu „Talbot“ ženklu ir tarp pirkėjų buvo abejotinos reputacijos, tuo tarpu rinkoje dominavo žinomos markės automobiliai, tokie kaip „Ford Granada“.[2][6]

Dizainas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų žurnalas „What Car?“ rašė: „Tagora“ yra vangaus dizaino, todėl ji iškart diskvalifikuojama iš rinkos, kurioje charakteris ir statusas reiškia labai daug“.[2] „Tagora“ dizainas buvo sutelktas į praktiškumą, kuris davė puikų matomumą per priekinį stiklą. Automobilis buvo gerokai platesnis ir aukštesnis nei konkurentų, todėl tokios proporcijos buvo nepatrauklios pirkėjams. Su „PSA“ sumontuotomis ašimis, pločio atžvilgiu, automobilis atrodė gremėzdiškas, ypač galinėje dalyje. Plastikinis prietaisų skydelis taip pat nesuteikė entuziazmo automobilių ekspertams ir potencialiems pirkėjams.[2][6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 (1983) Auto Katalog. Motor Presse Stuttgart, 212–215. ISSN 0949-0884. — technical data based on 1982/83 models
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 2,9 „Development of the Talbot Tagora cars“. Rootes-Chrysler.co.uk – Rootes Group, Chrysler Europe, SIMCA, and Talbot cars. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  3. „Talbot Car Engines: 1510 engine - Alpine - Simca Horizon and more offered“. EnginesandGearboxes.co.uk. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  4. „Talbot Tagora projects and prototypes“. Rootes-Chrysler.co.uk. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  5. „Development of the Simca 180 cars“. Rootes-Chrysler.co.uk. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 „Talbot Tagora“. Simca Talbot Information Centre – Simca Club UK. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  7. (1983) Auto Katalog, 178–184. Prices in Germany on 1 August 1982.
  8. (1983) Auto Katalog, 243.
  9. 10,0 10,1 „Dutch Talbot Tagora brochure“. Free Car Brochures. Suarchyvuotas originalas 27 September 2007. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  10. „La Talbot Tagora“. Club 604 International. Suarchyvuotas originalas 22 September 2007. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  11. „Tagora Presidence“. Rootes-Chrysler.co.uk. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 
  12. „A cutting of the article on the Présidence from the French magazine Gazoline, posted online“. Suarchyvuotas originalas January 24, 2004. Nuoroda tikrinta 2011-07-19. 


Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.