Talbot Tagora

Talbot Tagora
Bendra informacija
Gamintojas	PSA grupė
Gamybos metai	1980−1983
Chronologija
Prieš tai	Chrysler 180
Kėbulas ir važiuoklė
Klasė	verslo
Kėbulo tipas (-ai)	4 durų sedanas
Išdėstymas	FR
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)	Benzininis: 2155 cm³ I4 2664 cm³ V6 Dyzelinis: 2304 cm³ DT I4
Transmisija (-os)	4 pavarų mechaninė 5 pavarų mechaninė 3 pavarų automatinė
Išmatavimai
Ratų bazė	2808 mm
Ilgis	4828 mm
Plotis	1810 mm
Aukštis	1444 mm
Svoris	1255-1345 kg
Kita informacija

Talbot Tagora − verslo klasės automobilis, kurį sukonstravo „Chrysler Europe“, o gamino „Peugeot Société Anonyme“ (PSA). „Tagora“ buvo parduodama su „Talbot“ markės ženklu, nes 1979 m. „PSA“ nupirko „Chrysler Europe“. Naują automobilį „PSA“ pristatė 1980 m., o gaminti pradėjo kitais, 1981 m. Tačiau „Tagora“ nepateisino lūkesčių, nes pardavimai buvo nedideli. „PSA“ nutraukė šio modelio gamybą tik po dvejų metų. Iš viso buvo pagaminta apie 20 tūkst. automobilių ir visi jie surinkti buvusioje „Simca“ gamykloje, esančioje Puasi, netoli Paryžiaus, Prancūzijoje.

Projektavimas

1976 m. „Chrysler Europe“ pradėjo projektuoti „Tagora“ kodiniu pavadinimu „C9“, kuris turėjo pakeisti ne itin nusisekusį „Chrysler 180“ serijos automobilį. Kaip ir projektuojant modelius „Horizon“ bei „Alpine“, techninė dalis buvo atliekama Prancūzijoje, o dizainas kuriamas Jungtinėje Karalystėje esančiame „Chrysler“ dizaino centre. Iš pradžių naująjį automobilį buvo siūloma pavadinti „Simca 2000“.

Dizainas

Originalus „C9“ prototipas turėjo sedano kėbulą, būdingą to laikmečio stiliui, su ilga ratų baze, žema kėbulo linija ir dideliu, erdviu salonu. Britų dizaineriai pasiūlė kai kurias „Citroën SM“ detales, tokias kaip valstybinio numerio patalpinimą tarp priekinių žibintų ir apvalias ratų arkas. Tačiau „Chrysler“ vadovybė, įsikūrusi JAV, tokį projektą palaikė per daug ekstravagantišku, todėl jis buvo šiek tiek pakeistas − valstybinis numeris buvo tvirtinamas ant bamperio, kaip ir daugelyje automobilių, o ratų arkos tapo kvadratinės formos su užapvalintais kampais. Dėl geresnio „aukštoko“ silueto subalansavimo, kėbulo linija buvo „pakelta“ aukščiau. Projektavimo metu „C9“ taip pat neteko vertikalių galinių žibintų, kuriuos pakeitė „madingi“ horizontalūs.

Problema parenkant variklį

Pagrindiniai rinkos konkurentai siūlė automobilius galingesniais nei 2 l darbinio tūrio 4 cilindrų varikliais, kurio negalėjo pasiūlyti „Chrysler“, todėl kompanijai teko ieškoti naujo „Tagora“ variklio. Vienu iš kandidatų tapo 6 cilindrų „Mitsubishi“ variklis, bet jis pasirodė netinkamas tokios klasės automobiliui. Kitu variantu tapo „Douvrin V6“ (PRV) variklis, kurį bendrai sukonstravo „PSA“, „Renault“ ir „Volvo“. Numatant „Tagora“ konkurenciją su „PSA“ automobiliais, buvo mažai tikėtina, kad „Chrysler“ ims pirkti šiuos variklius.

Pardavimų prognozės

„Tagora SX“ buvo pagrindinis modelis leidžiamas su 2,6 l darbinio tūrio varikliu ir lietais diskais.

„Chrysler Corporation“ patvirtino „C9“ projektą, numatydami 60 tūkst. automobilių pardavimą Europos rinkoje. Tai būtų sudarę apie 5 % automobilių rinkos. Ši prognozė buvo gana reali, nes „Chrysler“ jau turėjo 7 % rinkos. Pardavimai turėjo visiškai padengti gamybą, nes buvo apskaitomi atskirai, kaip nepriklausoma metinio biudžeto dalis.

„PSA“ perėmimas

Projektuojant „C9“, ant bankroto ribos atsidūrusi „Chrysler Corporation“ nusprendė parduoti savo europinį filialą. Jo pirkėju tapo koncernas „PSA“, kuris susikūrė 1976 m., susijungus „Peugeot“ ir „Citroën“. Sandoris įvyko 1978 m., kai „PSA“ už vieną dolerį perėmė „Chrysler Europe“ ir jos obligacijas. Susijungimas baigėsi 1979 m. sausio 1 d.

Vykstant permainoms, „C9“ projektas buvo baigiamojoje projektavimo stadijoje, tačiau „PSA“ jau buvo paleidusi verslo klasės automobilių liniją, nuo kurios riedėjo legendiniai „Citroën CX“, sunkiai parduodami „Peugeot 604“ ir nesenai sukurti „Peugeot 505“. Visgi „PSA“ nusprendė toliau plėtoti projektą, atlikus keletą reikšmingų pakeitimų, kurie leido naudoti savas detales. Dvigubas priekinės pakabos „Simca“ svirtis pakeitė šiuolaikiška „MacPherson“ pakaba, pasiskolinta iš „Peugeot 505“ ir „Peugeot 604“, o žymiai siauresnė, nei buvo, galinė ašis paimta iš „Peugeot 505“. Priekinė „C9“ dalis buvo paplatinta, tam, kad tilptų „PRV“ variklis, kurio naudojimas nekėlė jokių problemų po „PSA“ ir „Chrysler Europe“ susijungimo.

Pardavimai

Po visų „Chrysler Europe“ modelių pervadinimo į „Talbot“, „C9“ projektas buvo galutinai pavadintas „Talbot Tagora“. Pirmieji automobiliai iš buvusios „Simca“ gamyklos Puasi išriedėjo 1980 m. Tais pačiais metais „PSA“ pristatė naująjį modelį Paryžiaus automobilių parodoje. Po Maroke vykusios prezentacijos spaudai 1981 m. kovą, jau balandį šiais automobiliais pradėta prekiauti Prancūzijoje, o gegužę Jungtinėje Karalystėje. Britų reklaminiuose skyduose atsirado šūkis: „Naujasis „Talbot Tagora“. Prabangos ir kokybės derinys“.

„Tagora“ kainavo gana brangiai, panašiai tiek kiek „Peugeot 505“, „Citroën CX“, „Peugeot 604“, taip pat „Renault 20/30“ ir „Ford Granada“. Vokietijoje „Tagora“ kainavo 20–30 tūkst. markių. pradėjus gamybą, 1981 m. (įskaitant ir 1980 m. pagamintus automobilius), pardavimai siekė vos ketvirtadalį planuotųjų. 1982 ir 1983 m. pardavimai toliau reikšmingai mažėjo ir „PSA“ nutraukė „Tagora“ gamybą. Iki gamybos nutraukimo buvo pagaminta tik 20 tūkst. automobilių. Palyginimui, vien tik 1981 m. buvo pagaminta daugiau nei 116 tūkst. „Peugeot 505S“ ir 74 tūkst. „Citroën CXS“.

2010 m. gruodį, „Practical Classics“ pranešė, kad 99,09 % Jungtinėje Karalystėje parduotų „Tagora“ modelių jau nebeeksploatuojami dėl utilizacijos ar pardavimų į kitas valstybes.

Modeliai ir varikliai

„Talbot Tagora 2.6 SX“ interjeras

Kaip ir daugelis to meto automobilių, „Tagora“ turėjo galinius varančiuosius ratus, bei priekyje sumontuotą variklį. Pirkėjams buvo siūlomi trys skirtingi varikliai ir 4 arba 5 pavarų mechaninės dėžės arba 3 pavarų automatinė dėžė skirta 4 cilindrų varikliui.

Buvo gaminami šie modeliai:

• 2,2 l (2155 cm³) 4 cilindrų „Type 180“ variklis, su dviejų kamerų karbiuratoriumi „Solex“, kurio galia 115 AG (85 kW), sukimo momentas – 184 N·m.

Baziniu varikliu buvo pasirinktas pasenusio „Chrysler 180“ 2,0 l variklis su padidinta stūmoklių eiga. Tokie varikliai buvo montuojami ir į „Matra Murena“. Jis nebuvo susijęs su amerikietišku „Chrysler K“ ir „PSA“ „Douvrin“ 2,2 l varikliais. Skirtingos komplektacijos automobiliai buvo žymimi GL ir GLS raidėmis. GL buvo vienintelis modelis su 4 pavarų mechanine pavarų dėže ir vairo stiprintuvu, skirtingai nei standartinis modelis. Šis automobilis buvo pirmasis modelis, kurio gamyba nutraukta 1983 m.

• 2,3 l (2304 cm³) 4 cilindrų „XD2S“ turbodyzelinis variklis, kurio galia siekė 80 AG (59 kW), sukimo momentas – 188 N·m.

„Peugeot“ sukurtas turbodyzelinis variklis visų pirma buvo skirtas „Peugeot 505“ ir „Peugeot 604“ automobiliams. „Tagora“ su šiuo varikliu buvo žymima DT raidėmis.

• 2,7 l (2664 cm³) V6 „PRV“ variklis su dviem trijų kamerų karbiuratoriais „Weber“, kurio galia 166 AG (122 kW), sukimo momentas – 234 N·m.

Modeliai su V6 varikliu buvo žymimi „2.6“ ir turėjo prabangų saloną, bet neturėjo automatinės pavarų dėžės. Į „Tagora“ montuojamas „PRV“ variklis skyrėsi nuo tuometinių „Peugeot“ variklių trijų kamerų „Weber“ karbiuratoriais vietoje kuro įpurškimo sistemos, dėl kurios nebuvimo mažėjo galia. Tačiau su šiuo varikliu „Tagora“ tapo galingiausiu prancūzišku to meto automobiliu. Iš viso buvo pagaminti tik 1083 Tagora V6 modeliai.

Tagora Présidence

„Tagora Présidence“ – koncepcinis automobilis, kurį „Talbot“ dizaino studijoje sukūrė dizaineris Sanis Atri. Šiuo modeliu buvo norima prie „Tagora“ pritraukti verslo atstovus ir oficialius asmenis. Modelio pagrindu tapo „Tagora 2.6 SX“, turėjusi odos ir žalvario saloną, taip pat daugybę elektronikos – diktofoną, telefoną, tekstinių žinučių gaviklį ir televizorių su vaizdo magnetofonu. Pirminė šio automobilio kaina buvo 25 tūkst. svarų sterlingų. Dabar šis automobilis stovi Puasi esančiame automobilių muziejuje.

Komercinės nesėkmės priežastys

Padėtis rinkoje

„Tagora 2.2 GLS“ vaizdas iš galo.

Techninės pusės atžvilgiu „Tagora“ neturėjo didelių trūkumų (nebent blogą salono ventiliaciją). Visgi 1979 m. energetinė krizė turėjo didelę įtaką Europos automobilių gamintojams – verslo klasės segmento automobilių pardavimai žymiai sumažėjo, todėl „Chrysler“ prognozės tapo nerealiomis. „Tagora“ buvo gaminama po mažai žinomu „Talbot“ ženklu ir tarp pirkėjų buvo abejotinos reputacijos, tuo tarpu rinkoje dominavo žinomos markės automobiliai, tokie kaip „Ford Granada“.

Dizainas

Britų žurnalas „What Car?“ rašė: „Tagora“ yra vangaus dizaino, todėl ji iškart diskvalifikuojama iš rinkos, kurioje charakteris ir statusas reiškia labai daug“. „Tagora“ dizainas buvo sutelktas į praktiškumą, kuris davė puikų matomumą per priekinį stiklą. Automobilis buvo gerokai platesnis ir aukštesnis nei konkurentų, todėl tokios proporcijos buvo nepatrauklios pirkėjams. Su „PSA“ sumontuotomis ašimis, pločio atžvilgiu, automobilis atrodė gremėzdiškas, ypač galinėje dalyje. Plastikinis prietaisų skydelis taip pat nesuteikė entuziazmo automobilių ekspertams ir potencialiems pirkėjams.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.