Subsidiarumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Subsidiarumas – organizacinis principas, teigiantis, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą, bet turi joms padėti vykdyti šią veiklą.[1] Dėl to šis principas draudžia priskirti aukštesnio lygio organizacijai funkcijas, kurias gali atlikti žemesnio lygio organizacija.[2]

Politikos moksle tai atspindi idėją, kad valstybės institucijos turi atlikti tik tas funkcijas, kurios negali būti efektyviau įvykdomos mažesnių, lokalesnių valdžios vienetų.[3] Subsidiarumas yra vienas iš centrinių pricipų federalizme, decentralizacijoje, Europos Sąjungos teisėje.[4]

Subsidiarumas gali būti taikomas ne tik valstybės valdyme, bet ir vadyboje, karyboje ir kitose srityse.

Subsidiarumas yra vienas iš pagrindinių Bažnyčios socialinio mokymo principų.[5] Jis buvo aprašytas popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Anno.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1 skyrius, 2 poskyris, 1 skirsnis, 1883 paragrafas [1]
  2. 2,0 2,1 „Compendium of the Social Doctrine of the Church“, Chapter 4, IV. The Principle of Subsidiarity, 186 [2]
  3. Gambhir Bhatta. International Dictionary Of Public Management And Governance. M.E. Sharpe, 2006, p. 614
  4. Robert Schütze. European Constitutional Law. Cambridge University Press, 2012, p. 177–184
  5. „Compendium of the Social Doctrine of the Church“, Chapter 4, IV. The Principle of Subsidiarity, 185 [3]