Decentralizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Decentralizacija – įgaliojimų ir atsakomybės perdavimas iš centrinių valdymo subjektų pavaldiems valdymo subjektams ar viešoms organizacijoms ir/arba privačiam sektoriui.

Tai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys. Sisteminiu požiūriu, decentralizacija klasifikuojama į formas ir tipus. Remiantis objektiniu aspektu (nurodančiu viešojo gyvenimo sritis, kurioms skirta decentralizacijos reforma), skiriamos politinė, fiskalinė, ekonominė, erdvinė ir administracinė decentralizacijos formos. Procesinis aspektas nurodo būdus, kuriais įgyvendinama viena ar kita decentralizacijos forma. Pažymėtina, kad daugelis autorių šį reiškinį traktuoja siauresniu požiūriu, t. y. decentralizaciją sutapatina su devoliucija.

Decentralizacijos formos ir tipai

Politinė decentralizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Politine decentralizacija siekiama piliečiams bei jų išrinktiems atstovams perduoti daugiau galių priimant viešuosius sprendimus. Politinė decentralizacija dažniausiai siejama su pliuralistinėmis tendencijomis ir atstovaujamąja demokratija. Šios formos decentralizacijos šalininkai teigia, kad kuo daugiau visuomenės narių dalyvauja formuojant ir priimant viešuosius sprendimus, tuo geriau realizuojami skirtingi visuomenės interesai.

Fiskalinė decentralizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Fiskalinė decentralizacija – tai procesas, per kurį konkrečių valdymo lygių sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo atsakomybė valstybės finansų srityje perskirstoma žemesnių valdymo lygių fiskalinės autonomijos didėjimo link. Fiskalinė decentralizacija konkrečioje šalyje gali būti išanalizuota per keturias tarpusavyje susijusias dedamąsias:

  • Išlaidų paskirstymas: detalizuojama, kokios funkcijos priskiriamos kiekvienam valdymo lygiui.
  • Mokesčių paskirstymas: nustatoma, kokie pajamų šaltiniai priskiriami žemesniems valdymo lygiams.
  • Finansiniai pervedimai: valstybės valdžia, siekdama subalansuoti žemesnių valdymo lygių biudžetus, skiria subsidijas
  • Skolinimosi mechanizmas: valstybės valdžia gali suteikti žemesniems valdžios organams teisę gauti paskolas tiek iš vietinių, tiek iš užsienio šaltinių.

Fiskalinė decentralizacija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Šiandieninė tarpbiudžetinio lėšų perskirstymo tvarka Lietuvoje sąlygoja savivaldybių finansinio savarankiškumo atsilikimą nuo Europos lygio.Lietuva priskiriama prie aukštos decentralizacijos šalių pagal savivaldybių biudžetų pajamų struktūrą, kurioje dominuoja valstybės biudžeto dotacijos, Lietuva priskiriama prie centralizuotų sistemų.

Erdvinė decentralizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Erdvine decentralizacija siekiama užkirsti kelią pernelyg didelei miestų koncentracijai keliuose didmiesčiuose. Pagrindinis erdvinės decentralizacijos instrumentas – tolygios regioninės plėtros šalyje skatinimas, sudarant sąlygas mažesniems ir ekonomiškai silpnesniems miestams bei vietovėms tapti švietimo, komercijos, pramonės ir žemės ūkio centrais.

Ekonominė decentralizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Privatizuojant ir dereguliuojant dalis viešojo valdymo kompetencijos perduodama privačioms įmonėms.

Privatizacija: Gali būti pasirinktas įvairus privatizavimo mastas – prekės gamybos ar paslaugos teikimą galima visiškai perduoti rinkai, kita vertus, gali būti praktikuojama viešojo ir privataus sektorių partnerystė.

Dereguliavimas: Dereguliuojant sumažinami įstatyminiai suvaržymai privačioms įmonėms teikiant paslaugas arba sudaromos sąlygos privačioms įmonėms konkuruoti dėl paslaugų, kurias anksčiau teikė viešojo valdymo subjektai, teikimo.

Besivystančiose šalyse žlugus planinėms ekonominėms santvarkoms ir vykstant ekonomikos liberalizacijai, ekonominė decentralizacija tapo itin patrauklia.

Administracinė decentralizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Įgyvendinant administracinę decentralizaciją siekiama perskirstyti įgaliojimus, atsakomybę ir finansinius išteklius tarp skirtingų viešojo valdymo lygių subjektų. Tai valdymo atsakomybės perdavimas iš centrinių valdymo subjektų teritoriniams valdymo subjektams.

Dekoncentracija[taisyti | redaguoti kodą]

Dekoncentracija yra silpniausias administracinės decentralizacijos tipas, dažniausiai įgyvendinamas unitarinėse valstybėse. Dekoncentracija – tai teisės aktais detaliai pagrįstas funkcijų, finansinių išteklių ir tam tikrų sprendimų priėmimo galių perdavimas iš centrinių valdymo subjektų teritorinio valdymo subjektams, neturintiems savivaldos teisių.

Delegavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Delegavimas – stipresnis administracinės decentralizacijos tipas, lyginant su dekoncentravimu. Valdymo funkcijos perduodamos organizacijoms, kurios nėra visiškai kontroliuojamos centrinės valdžios, tačiau atskaitingos jai. Šios organizacijos gali tiesiogiai apmokestinti savo paslaugas.ir samdyti ne tik valstybės tarnautojus. Svarbu pažymėti, kad vietos ir regioninių savivaldybių valdžios ir kiti organai, kuriems deleguotos funkcijos, išlieka atsakingi centriniams valstybinio valdymo subjektams, o ne vietos gyventojams.

Devoliucija[taisyti | redaguoti kodą]

Šio tipo decentralizacija suteikia žemesniems valdžios organams atskaitomybę regiono ar vietos rinkėjams. Savivaldybės renka tarybas, nepriklausomai formuoja biudžetą, planuoja investicijas. Nuo federalizmo devoliucija skiriasi tuo, kad perduotos galios gali būti laikinos ir galutinai priklauso centrinei valdžiai, taip valstybė išlieka unitari.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Jūratė Baltušnikienė. Decentralizacijos sampratų analizė. - Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2006. - 2 (7), p. 13–20 [1]

Susiję straipsniai[taisyti | redaguoti kodą]