Bažnyčios socialinis mokymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bažnyčios socialinis mokymasKatalikų Bažnyčios mokymas, nagrinėjantis, kaip teisingai sutvarkyti visuomenę.[1]

Enciklikoje „Deus Caritas EstBenediktas XVI mini, kad pirmoji Bažnyčios socialiniam mokymui skirta enciklika buvo 1891 m. išleista Leono XIIIRerum Novarum“.[1] Po jų sekusios Pijaus XIQuadragesimo Anno“ (1931 m.), Jono XXIIIMater et Magistra“ (1961 m.), Pauliaus VIPopulorum Progressio“ (1967 m.), Jono Pauliaus IILaborem Exercens“ (1981 m.), „Sollicitudo Rei Socialis“ (1987 m.) bei „Centesimus Annus“ (1991 m.).[1] 2004 m. išleistas Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas.[1]

Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas išvardija keturis pagrindinius Bažnyčios socialinio mokymo principus: žmogaus orumą, bendrąjį gėrį, solidarumą bei subsidiarumą.[2]

Bažnyčios socialiniu mokymu remiasi politinė ideologija krikščioniškoji demokratija.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Popiežius Benediktas XVI, „Deus Caritas Est“, 27, [1]
  2. Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 2004, 160 [2]
  3. Nicolae Paun, Georgiana Ciceo, Dorin Domuta „Religious Interactions of the Romanian Political Parties. Case Study: the Christian-Democratic Connection“ // „Journal for the Study of Religions and Ideologies“, ISSN 1583-0039, Vol 8, No 24 (2009) [3]