Stebuklas (filmas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Stebuklas
Kilmės šalisFlag of Lithuania.svg Lietuva
Flag of Bulgaria.svg Bulgarija
Flag of Poland.svg Lenkija
RežisieriusEglė Vertelytė
Prodiuseris (-iai)Lukas Trimonis
Pavlina Jeleva
Magdalena Zimecka
Radosława Bardes
Scenaristas (-ai)Eglė Vertelytė
VaidinaEglė Mikulionytė
Vyto Ruginis
Andrius Bialobžeskis
Daniel Olbrychski
Metai2017
pasaulinė premjera – 09-08
premjera kino teatruose
Lietuvoje – 12-08
Žanrastragikomedija
Trukmė91 min.
Kalbalietuvių k. (subtitrai – anglų k.)
IMDb įrašas

„Stebuklas“ – 2017 m. sukurta debiutinė Lietuvos scenaristės ir režisierės Eglės Vertelytės tragikomiška istorija, pasakojanti apie kiaules, stebuklus, kiaulišką kapitalizmą ir sistemų sandūroje išgyventi bandantį žmogų.

„Stebuklas“ yra Lietuvos (iN SCRiPT), Bulgarijos (Geopoly LTD.) ir Lenkijos (ORKA) bendra gamyba.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, 1992 m., Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje – darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena, stipri moteris, ant kurios pečių laikosi visas Biednių kaimo kolektyvinis kiaulių ūkis, bando išlaikyti fermą ir jos darbininkus. Padėti gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta – raudonu Kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis. Bernardas pažada: kentėti liko nedaug – jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biedniai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas nepakiš jiems kiaulės? Ar Irenai pavyks atsispirti jo žavesiui?

Vaidmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybinė komanda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Eglė Vertelytė – scenarijaus autorė ir režisierė
  • Emil Christov – operatorius
  • Milenia Fiedler – montažo režisierė
  • Wojciech Mielimąka – garso režisierius
  • Krzysztof A. Janczak – kompozitorius
  • Ramūnas Rastauskas – filmo dailininkas
  • Monika Vėbraitė – kostiumų dailininkė
  • Aušra Juškaitė Rosegard – grimas ir šukuosenos
  • Dalia Survilaitė, Kristina Kolytė – aktorių atranka
  • Lukas Trimonis – prodiuseris
  • Pavlina Jeleva, Magdalena Zimecka, Radosława Bardes – koprodiuserės

Režisierės žodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie filmą režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė:[reikalingas šaltinis]

„Stebuklas“ pasakoja apie Lietuvai ir kitoms posovietinėms Europos valstybėms labai svarbų vystymosi laikotarpį. 1990 m. pradžioje, suirus Sovietų Sąjungai, Lietuva ir daugelis kitų valstybių tapo nepriklausomomis, o komunistinė sistema transformavosi į kapitalistinę. Per kiaulių fermos istoriją norėjau papasakoti savo pačios versiją apie tą Lietuvos istorijos laikotarpį.

Šis laikotarpis paženklintas chaoso ir kontrastų: skurdas ir turtas, dvasingumas ir materializmas, senosios sovietinės vertybės ir viliojantys vakarietiški pažadai, kurie vis dar daro didžiulę įtaką mūsų, nuo tų laikų vis dar pasidalinusiai į dvi skirtingas stovyklas, šaliai ir visuomenei.

Šiuolaikinėje Lietuvoje gyvena daug įtakingų, svarbių ir turtingų asmenų, kurie tais laikais sugebėjo pasikeisti. Jie išmoko prisitaikyti įvairiausiose situacijose, priėmė naują kultūrą ir pažiūras, pavyzdžiui: nuo sovietų partijos narių iki nacionalinių patriotų, nuo oficialiųjų ateistų iki pasišventusių krikščionių, nuo kuklių sovietinių piliečių iki milijonierių. Tačiau ne visiems žmonėms sekėsi prisitaikyti prie naujosios situacijos. Lietuvos kaimuose vis dar pilna depresuojančių, bedarbių, alkoholikų, kurie nesugebėjo išgyventi kolektyvinių ūkių griūties. Ūkiai buvo sunaikinti nepagalvojus, kuo galima būtų juos pakeisti. Dėl to mūsų šalyje sunyko daugybė kaimų, degradavo kaimo kultūra. Taigi, „Stebuklas“ pasakodamas apie kiaulių fermą, pašiepia tai, kaip mūsų šalyje buvo vykdoma dekolektyvizacija.

Nors man teko paliesti politines ir socialines temas, pagrindinė filmo mintis nėra politinė. Nors mūsų šalyje žmonės vis dar pasidaliję, mano nuomone labai svarbu pripažinti, kad žmonės elgiasi skirtingai ne dėl to, kad iš prigimties yra geri arba blogi, bet todėl, kad jie nori išgyventi. Pasakodama Irenos, stiprios moters iš Lietuvos kaimo, istoriją, noriu parodyti pokyčių dilemą iš žmogaus perspektyvos.

Pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame Toronto kino festivalyje, 2017 metų rugsėjį[1]. Tai antras lietuviškas filmas, po 17 metų pertraukos atrinktas į svarbiausią Šiaurės Amerikos ir vieną prestižiškiausių pasaulyje kino renginių. Po to filmas dalyvavo dar 35 tarptautiniuose festivaliuose, tarp kurių – net penki aukščiausios klasės (Tarptautinis Maskvos kino festivalis, Tarptautinis Šanchajaus kino festivalis, Tarptautinis Kairo kino festivalis, Tarptautinis Talino kino festivalis „Juodosios naktys“, Tarptautinis Minsko kino festivalis „Listapad“). „Stebuklas“ jau parduotas platinimui Prancūzijoje, JAV ir 22-ose Azijos šalyse, tarp jų: Kinijoje, Honkonge, Tailande, Indijoje, Vietname ir kt.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2018 metų Lietuvos Kino Akademijos apdovanojimuose „Sidabrinė Gervė“ filmas buvo nominuotas  6 kategorijose ir laimėjo 4 prizus:

  • Metų geriausias aktorės vaidmuo
  • Metų geriausias scenarijus
  • Metų geriausias režisieriaus darbas
  • Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas

Kritikų recenzijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinio Toronto kino festivalio programos sudarytojas Dimitris Eipidesas debiutuojančią Eglę Vertelytę pavadino nauju ryškiu talentu. „Tai kino stebuklas, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą“, – filmą apibūdina Dimitris Eipidesas, jo stilių lygindamas su žymaus suomių režisieriaus Akio Kaurismäkio kūryba, o pagrindinį vaidmenį atliekančios Eglės Mikulionytės pasirodymą – su A. Kaurismäkio mūza Kati Outinen[2].

Gilberto Seaho filmo apžvalga Afrototonto žurnale filmą apibūdino kaip drąsų ir visiškai įtraukiantį[3]. Kino kritikas Vassilis Economou portale „Cineuropa“ rašė: „Stebuklas“ – subtili, ironiška, tragikomiška, beveik satyriška staigaus perėjimo nuo komunizmo į siaučiantį kapitalizmą ir netradicinio troškimo visko, kas vakarietiška, kuriuos patyrė buvusios Sovietų respublikos ankstyvuosiuose devyniasdešimtuosiuose, kritika“[4]. Michael McNeely (Dork Shelf) savo recenzijoje pastebi: „Stebuklas“ papildo taiklių Rytų Europos satyrų gretas: ironiškas humoras, stiprus pagrindinis moters personažas, intriguojantys siužeto vingiai“[5].

Viename populiariausių Islandijos laikraščių „Vísir“ Tómas Valgeirsson rašė: „Tai šviežiai papasakota istorija apie mūsų ryšį su praeitimi, gimtosiomis vietomis ir ateities sunkumus. (…) Režisierės kėdėje, Eglė Vertelytė pasirūpina, kad nebūtų iššvaistytas nei vienas kadras ir išlaiko gyvybingą ritmą su nenuspėjamais posūkiais, įtampa, kuri nenukrenta, ir kontrolę farsui ir temai. (…) Šią daug pasakančią mažo miestelio istoriją persmelkia lengva atmosfera, malonus sausas humoras ir ironija, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį šiame filme. Filmas tiesus ir juokingas, subtilus, truputį paryškintas, tačiau netradiciškas ir įtikinantis savo personažais“[6]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]