Stačiūnų vėjo malūnas

Koordinatės: 55°56′21″š. pl. 23°37′48″r. ilg. / 55.93922°š. pl. 23.629945°r. ilg. / 55.93922; 23.629945
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°56′21″š. pl. 23°37′48″r. ilg. / 55.93922°š. pl. 23.629945°r. ilg. / 55.93922; 23.629945

Vėjo malūnas Stačiūnuose
Malūno cokolinis aukštas iš akmenų

Stačiūnų vėjo malūnas – vėjo malūnas, stovintis Pakruojo rajone, Stačiūnuose. Medinis kepurinis malūnas stūkso kaimo pakraštyje, šalia kelio  2914  BitaičiaiDegučiaiStačiūnaiPavėzgiai , apie 8 km į pietus nuo Lygumų. Pažymėtas informaciniu ženklu.

Vienas iš nedaugelio išlikusių vėjo malūnų, kurių pirmas aukštas yra akmenų mūro su dekoro elementais, o kiti mediniai ir vienintelis Pakruojo rajono vėjo malūnas su vidiniu kepurės pasukimo mechanizmu. Vėjo malūne veikia senovinės buities bei malimo ekspozicija. Eksponatus jai Stačiūnų bendruomenės nariai, padedami specialistų, surinko aplinkiniuose kaimuose per kraštotyros ekspediciją.

Malūnas paskelbtas technikos paminklu, o nuo 1993 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 16634).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūnas pastatytas 1890 m. Sovietmečiu malūnas nebeatliko savo pirminės paskirties, buvo paverstas sandėliu. Pamažu malūnas nyko. 2004 m. malūnas restauruotas.

Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmasis savininkas buvo Vincas Laurušas, tačiau 2006 m. kraštotyros ekspedicijos metu apklausus senus žmones paaiškėjo, kad tikroji savininkė buvo Ona (Barbora) Grušienė. Ji globojo Aleksandrą Laurušį, kuris pareikalavo iš savo globėjos, kad ši jam perrašytų malūną ir žemę.

Archyvinė medžiaga rodo, kad 1927 m. malūnas jau priklausė Aleksandrui Laurušiui. Žmonės pasakoja, kad jis ilgai bylinėjosi su O. Grušiene, vėliau išvyko iš Stačiūnų. Malūną savo žinion perėmė jo brolis Vincas Laurušis. Po jo mirties malūnas atiteko pastarojo žmonai, kuri netrukus ištekėjo už Pranaičio. Jau paskutiniais tarpukario metais malūnas nebeveikė. Malūnas greičiausiai buvo uždarytas dėl to, kad 1938 m. Stačiūnuose Juozas Vaitiekūnas atidarė pažangesnį motorinį malūną.

Sovietiniais laikais malūnas buvo paverstas sandėliu. Pamažu malūnas nyko. XX a. 9 dešimtmetyje juo rūpintis pradėjo Stačiūnų tarybinio ūkio direktorius Aleksandras Alekseriūnas. Jo pastangomis ir ūkio lėšomis malūnas buvo remontuojamas (19871988 m. rekonstruotas). Tačiau pirmaisiais nepriklausomybės metais, suirus bendrovei ir nebelikus prižiūrėtojo, malūnas buvo smarkiai suniokotas. Angelės Zaveckienės iniciatyva malūno durys, langai buvo užkalti. Susirūpinta jo pritaikymu bendruomenės kultūriniams poreikiams. Pakruojo rajono savivaldybė parengė techninį projektą ir 2004 m. iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų malūnui rekonstruoti buvo gauta 200 tūkstančių litų lėšų.

2006 m. vėjo malūne atidaryta senovinės buities bei malimo ekspozicija. Eksponatus jai Stačiūnų bendruomenės nariai, padedami specialistų, surinko aplinkiniuose kaimuose per kraštotyros ekspediciją.

Malūno įranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūne išliko tik dalis įrangos. Prie malūno yra ir malūnininko namas, ūkiniai pastatai. Šis malūnas išsiskiria iš kitų Pakruojo krašto malūnų tuo, kad kepurės pasukimo mechanizmas yra vidinis. Viduje įtaisyta krumplinė kepurės gręžimo pavara. Į pirmą malūno aukštą buvo galima įvažiuoti su arkliais ir grūdų maišus tiesiai iš vežimo užkelti į antrą aukštą.

Pastato tūris – kompaktinis, aštuoniakampio plano, 4 aukštų su aštuoniakampe kupolo formos kepure, uždengta skarda. Nėra išlikusi mūrinė malūno galerija – apeigos tiltelis. Fasaduose – stačiakampės langelių angos. Pirmojo aukšto sienos sudėtos iš lauko akmenų mūro, netinkuotos. Aukščiau – medinės karkasinės sienos.

Išlikusi technologinė įranga: girnų verpstės stovas, piklius, aulas miltams į maišus suberti II aukšte; girnos III aukšte; maišų kėlimo mechanizmo frikcinė pavara IV aukšte.

Malūno panauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūnas stūkso Stačiūnų pakraštyje

Malūnas buvo atstatytas ir pritaikytas vietos gyventojų kultūros renginiams ir turizmui. Čia organizuojami Stačiūnų bendruomenės renginiai. Šiuo metu atnaujintame malūne veikiantis muziejus yra vietos bendruomenės kultūrinės raiškos centras, jo lankytojui suteikiantis galimybę apžiūrėti ne tik malūną, bet ir nemaža sužinoti apie Stačiūnus. Yra atidaryta malimo įrangos ekspozicija. Taip pat antrame ir trečiame aukštuose eksponuojamos nuotraukos iš Stačiūnų bendruomenės gyvenimo, renkami įvairūs liaudies buities įrankiai, organizuojamos kilnojamos ekspozicijos. Taip pat malūne rengiamos edukacinės programos, kurių metu galima susipažinti su malimo technika, senoviniais ūkio padargais, kaimo buities paveldu. Papasakoti apie malimo techniką, papročius kviečiamas anksčiau malūne dirbęs žmogus, išmanantis šį amatą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.