Katorga
Katorga (gr. kateirgō, 'verčiu, spiriu') [1] – už nusikaltimus skiriami sunkūs priverčiamieji darbai, paprastai išsiunčiant toli nuo tėvynės; sunkiausia laisvės atėmimo forma. Taip pat tai yra tų priverčiamųjų darbų atlikimo vieta.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Katorga žinoma nuo Senovės Romos laikų: ši darbo forma plačiai naudota tiesiant garsiuosius vandentiekius. Viduramžiais katorga buvo paplitusi tarp visų romanų tautų, naudojant ją galerose (gr. catergon, 'galera') – irkliniuose laivuose, kur buvo reikalinga ypač daug sunkaus fizinio darbo. XVII a. katorga pradėjo plisti carinėje Rusijoje, pradėjus kolonizuoti Sibirą. Petro I valdymo laikotarpiu mirties bausmę nuteistiesiems myriop pakeisdavo išsiuntimu į katorgą iki gyvos galvos. Žlugus Rusijos imperijai, katorgos bausmė buvo panaikinta 1917 m.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
TSRS katorga kaip bausmės rūšis buvo atnaujinta 1943 m. balandžio 19 d., kai TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumas išleido įsaką „Dėl bausmių vokiečių fašistų niekšams, kaltiems už tarybinių civilių žmonių ir raudonarmiečių belaisvių žudynes ir kankinimus, šnipams, tėvynės išdavikams ir jų pakalikams iš tarybinių piliečių tarpo“ (О мерах наказания для немецко-фашистских злодеев, виновных в убийствах и истязаниях советского гражданского населения и пленных красноармейцев, для шпионов, изменников родины из числа советских граждан и для их пособников).
Katorgos darbai teisiškai tebėra išlikę kai kuriose Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalyse: Argentinoje, Egipte, Zambijoje, Indijoje, Irake, Šiaurės Korėjoje, Senegale, Turkijoje. Anglijoje katorga formaliai panaikinta 1948 m., Vakarų Vokietijoje, JAV – 1970 m.