Abakachanas: Skirtumas tarp puslapio versijų
pakeistos klaidingai įvestos datos |
|||
| Eilutė 31: | Eilutė 31: | ||
}} |
}} |
||
'''Abakachanas''' ({{mn|Абаха хан, Абага, Абага хан}}, g. [[1234]] m.; m. [[1282]] m. [[balandžio 1]] d.) – XIII a. mongolų chanas, valdęs |
'''Abakachanas''' ({{mn|Абаха хан, Абага, Абага хан}}, g. [[1234]] m.; m. [[1282]] m. [[balandžio 1]] d.) – XIII a. mongolų chanas, valdęs 1265–1282 m. [[Azerbaidžanas (regionas)|Azerbaidžane]] ir kitur. |
||
== Biografija == |
== Biografija == |
||
21:32, 20 rugpjūčio 2019 versija
| Abakachanas | |
|---|---|
| |
| Abaka (ant žirgo), pavaizduotas miniatiūroje iš XIV a. | |
| Gimė | 1234 m. |
| Mirė | 1282 m. balandžio 1 d. Hamadanas |
| Palaidotas (-a) | Urmijos ežero Šahi sala |
| Tautybė | mongolas |
| Pareigos | ilchanas 965–982 m. |
Abakachanas (mong. Абаха хан, Абага, Абага хан, g. 1234 m.; m. 1282 m. balandžio 1 d.) – XIII a. mongolų chanas, valdęs 1265–1282 m. Azerbaidžane ir kitur.
Biografija
Abaka gimė 1234 m. Mongolijos stepėse. Jis buvo Chulagu sūnus ir Temudžino vaikaitis. Kartu su tėvu jis dalyvavo šiojo žygyje užkariaujant musulmonų valstybes Artimuosiuose Rytuose (dab. Irano, Irako, Sirijos teritorijose). Prasidėjus karams tarp Chulagu ir Aukso ordos chano Berkės, Abaka buvo išsiųstas į rytus, bendradarbiauti su Čagatajais. 1265 m. mirus Chulagu, Abaka buvo Chorasano ir Mazandarano valdytoju. Parvykęs į Azerbaidžaną jis buvo pripažintas tėvo įkurto chanato didžiuoju chanu (ilchanu) ir vainikuotas birželio 19 d. Chubilajaus patvirtinimas iš Kinijos buvo atgabentas tik 1270 m. ir ta proga Abaka vainikuotas ilchanu antrą kartą. 1265 m. Abaka sumušė Aukso ordos pajėgas, vadovaujamas Nogajaus, tačiau turėjo atsitraukti priartėjus pagrindinėms Berkės pajėgoms. Tuo metu mirė Berkė ir pagrindinis susirėmimas neįvyko. Abaka sudarė taiką su nauju Aukso ordos chanu Mengu Timūru. 1266 m. jis pastatė sieną rytinėje Gruzijoje nuo Aukso ordos ir vykdė karines kampanijas prieš Kaukazo gentis. Apie 1269 m. į Chorasaną įsiveržė Čagatajų chano Barako pajėgos. 1270 m. Abaka sumušė ir išvijo Barako armiją. Mirus Barakui, 1272 ar 1273 m. Abakos pajėgos užėmė ir nusiaubė Bucharą. Po to rimtų karų Ilchanato rytuose nebuvo, nors Farso gyventojai turėjo kęsti nuolatinius puldinėjimus iš rytų.
Kitus karus Abaka vykdė su Egipto mameliukais dėl įtakos Sirijoje. 1268 m. jo vasalas, Antiochija, pasidavė Beibarsui I, 1269 m. jis nesugebėjo sutrukdyti mameliukų įsiveržimo į Armėniją (Kilikiją). Prieš juos Abaka siekė sudaryti sąjungą su Europos valdovais. 1274, 1276 ir 1277 m. jis nusiuntė pasiuntinius pas Prancūzijos karalių ir Romos popiežių, bet realios paramos nesulaukė. 1277 m. mameliukai sumušė Abakos pajėgas Mažojoje Azijoje. 1280 m. Abaka surengė atsakomąjį žygį, užėmė Alepą, bet jo pajėgos patyrė sutriuškinimą nuo mameliukų 1281 m. Antrajame Homso mūšyje. Tarp Abakos žmonų buvo Bizantijos imperatoriaus duktė Marija, kuri anksčiau buvo skirta Chulagu, ir jis palaikė gerus santykius su rytų krikščionimis, tikriausiai dėl siekio turėti sąjungininkų kovose su mameliukais ir viduje, kur įvairios maištininkų grupės irgi kėlė galvas, pavyzdžiui, izmailitai 1271 m. užėmė buvusią asasinų tvirtovę Girdkuchą. Abaka religiškai buvo artimas budizmui ir išpažino protėvių šamanizmą. Ilchanato sostinę jis buvo perkėlęs į Tebrizą. Abaka mirė 1284 m. balandžio 1 d. Hamadane nuo alkoholizmo. Jo brolis Tekuderas tapo sekančiu ilchanu. Kaip ir tėvas, Abaka buvo palaidotas Urmijos ežero Šahi saloje.