Šventaragio slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

10:20, 16 rugpjūčio 2019 versija

Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnelės santakos. Pagal Lietuvos metraštį toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a.

Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų. Nors su Šventaragio slėniu susijusios legendos istorikų atmetamos kaip prasimanymai, jas iš lietuvių mitologijos perspektyvos tyrė Vladimiras Toporovas, Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius, Vykintas Vaitkevičius ir kiti.^[1]^[2]

Pasak Motiejaus Strijkovskio Šventaragio slėnyje buvusi Perkūno šventykla. Manoma, kad Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos^[3].

Legenda

Kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei Palemono dinastijai) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnelės santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas.^[4] Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gedinimas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.^[4]

Nuorodos

↑ Vaitkevičius, Vykintas (2011-04-10). „Senosios Vilniaus šventvietės (2)“. Šiaurės Atėnai. 677. Nuoroda tikrinta 2018-03-08. {{cite journal}}: Cite has empty unknown parameter: |1= (pagalba)
↑ Paulauskytė, Teresė (2013-06-03). „Šventaragis“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2018-04-01.
↑ Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 236
↑ ^4,0 ^4,1 Beresnevičius, Gintaras (1995). Baltų religinės reformos. pp. 135–137. ISBN 9986-514-02-9.

[vaitk-1] Vaitkevičius, Vykintas (2011-04-10). „Senosios Vilniaus šventvietės (2)“. Šiaurės Atėnai. 677. Nuoroda tikrinta 2018-03-08. {{cite journal}}: Cite has empty unknown parameter: |1= (pagalba)

[paula-2] Paulauskytė, Teresė (2013-06-03). „Šventaragis“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2018-04-01.

[3] Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 236

[beres-4] 4,0 ^4,1 Beresnevičius, Gintaras (1995). Baltų religinės reformos. pp. 135–137. ISBN 9986-514-02-9.

[1]

[2]

[3]

[4]

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
-[[Vaizdas:Polen und Litauen 1125 bis zu ihrer Vereinigung 1386.jpg|thumb|right|150px|Dr. Karl von Spruner’io
+[[Vaizdas:Polen und Litauen 1125 bis zu ihrer Vereinigung 1386.jpg|thumb|right|165px|Dr. Karl von Spruner’io 1854 m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (''Swintoroha'')]]
- m. žemėlapyje pažymėtas Šventaragio slėnis (''Swintoroha'')]]
 '''Šventaragio slėnis''' – slėnis [[Vilnius|Vilniuje]] prie [[Neris|Neries]] ir [[Vilnelė]]s santakos. Pagal [[Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis|Lietuvos metraštį]] toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas [[Šventaragis]], kurio palaikai sudeginti [[XIII a.]]