Ironija: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Atmestas 84.15.186.204 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (181.22.58.5 keitimas) |
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
||
| Eilutė 4: | Eilutė 4: | ||
''O taip, juk aš kaltas visada''. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte) |
''O taip, juk aš kaltas visada''. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte) |
||
''Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta'' – [[Balys Sruoga]] apie įnirtingai kalinius mušantį |
''Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta'' – [[Balys Sruoga]] apie įnirtingai kalinius mušantį nacistą (romanas „[[Dievų miškas (romanas)|Dievų miškas]]“). |
||
22:13, 6 rugpjūčio 2017 versija
Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, rašomojoje – kabutės. Ironiją galima laikyti ne tik vien tropu, kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės.
Pavyzdys
O taip, juk aš kaltas visada. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte)
Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta – Balys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį nacistą (romanas „Dievų miškas“).
| |||||