Metonimija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Metonimija (sen. gr. μετωνυμία – „anapus pavadinimo“) – sudėtingos sąvokos kitimas paprasta, konkrečia, dažniausiai vietoj visumos pasakojama dalis. Reikšmė perkeliama remiantis loginiais ryšiais, erdvės, laiko, priežasties ir pasekmės. Būdingiausia prozoje. Metonimijos rūšys, arba metonimijos grupės tropai, yra antonomazija, sinekdocha, hiperbolė, ironija.[1]

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos – lakoniškos, trumpos (2,3 žodžiai), glaudžiai susiję su gretinamuoju žodžiu. Pagal tai paprastosios metonimijos skirstomos į: metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė), medžiagos metonimiją (vario klevai), vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė), priklausomybės metonimiją („Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ – omeny turima jų kūryba).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Regina KoženiauskienėMetonimija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009