Dviratis: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Atmestas 87.235.198.51 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo JAnDbot keitimas) |
|||
| Eilutė 57: | Eilutė 57: | ||
====Trial - trail (dviračių trialas)==== |
====Trial - trail (dviračių trialas)==== |
||
Užsiimantys šiuo stiliu dviratininkai turi mokėti atlikti tam tikrus veiksmus dviračiu, kaip pašokimas (i viršų, į šoną, ant kliūties), pusiausvyros laikymas stovint vietoje, stovėjimas ir šokinėjimas ant vieno rato, stačių ir aukštų kliūčių įveikimas ir daugybė kitų sudėtingų elementų. Visa tai kompleksiškai naudojama per varžybas, kai sportininkas turi įveikti trasą, sudarytą iš skirtingų sekcijų su kliūtimis. Jos būna natūralios ir dirbtinės: akmenys, rąstai, dėžės, krovinių padėklai, ritės, betono blokai ir t. t. Reikia stengtis kuo mažiau kartų liesti žemę, bet kuo – išskyrus patį dviratį. Už kliūčių ar žemės lietimą skiriami baudos taškai. Dalyvis, įveikęs visą trasą ir surinkęs mažiausiai taškų, skelbiamas nugalėtoju. |
Užsiimantys šiuo stiliu dviratininkai turi mokėti atlikti tam tikrus veiksmus dviračiu, kaip pašokimas (i viršų, į šoną, ant kliūties), pusiausvyros laikymas stovint vietoje, stovėjimas ir šokinėjimas ant vieno rato, stačių ir aukštų kliūčių įveikimas ir daugybė kitų sudėtingų elementų. Visa tai kompleksiškai naudojama per varžybas, kai sportininkas turi įveikti trasą, sudarytą iš skirtingų sekcijų su kliūtimis. Jos būna natūralios ir dirbtinės: akmenys, rąstai, dėžės, krovinių padėklai, ritės, betono blokai ir t. t. Reikia stengtis kuo mažiau kartų liesti žemę, bet kuo – išskyrus patį dviratį. Už kliūčių ar žemės lietimą skiriami baudos taškai. Dalyvis, įveikęs visą trasą ir surinkęs mažiausiai taškų, skelbiamas nugalėtoju. |
||
Kaip atskira [[sportas|sporto]] šaka dviračių |
Kaip atskira [[sportas|sporto]] šaka dviračių trialas išsivystė [[1970]] pabaigoje, [[1980]] pradžioje. Ši sporto šaka atsirado mototrialinikams (mototrialas - tai tas pat, tik su [[motociklas|motociklu]]) pasiūlius vaikams mokintis trialo ir treniruotis dviračiais. Vėliau dviračių trialas daliai žmonių pasirodė įdomesnis ir jie atsiskyrė. |
||
Trial dviračiai skirstomi: STOCK ir MOD. STOCK būna kietu rėmu ir šake, tvirtais plačiais 26“ dydžio ratais (galinio rato plotis siekia iki 3“). Slėgis jų padangose žemas, turi vieną vedančiąją žvaigždutė, itin efektyvius stabdžius (hidraulinius). MOD – ratai 20“ dydžio, priekinė žvaigždė apsaugota "Hashguard". Pavarų trial dviračiuose nėra, dažnai nėra net balnelio, nes dviratininkai paprastai stovi ant pedalų ir balnelis tik maišo. Kartais naudojami trumpi pedalų švaistikliai. |
Trial dviračiai skirstomi: STOCK ir MOD. STOCK būna kietu rėmu ir šake, tvirtais plačiais 26“ dydžio ratais (galinio rato plotis siekia iki 3“). Slėgis jų padangose žemas, turi vieną vedančiąją žvaigždutė, itin efektyvius stabdžius (hidraulinius). MOD – ratai 20“ dydžio, priekinė žvaigždė apsaugota "Hashguard". Pavarų trial dviračiuose nėra, dažnai nėra net balnelio, nes dviratininkai paprastai stovi ant pedalų ir balnelis tik maišo. Kartais naudojami trumpi pedalų švaistikliai. |
||
18:09, 22 sausio 2007 versija
.
Dviratis - dviratė bemotorė, ekologinė transporto priemonė, naudojama pramogai, susisiekimui, laisvalaikio praleidimui, turizmui, sportavimui, varžyboms.
Dviračių sportas - olimpinė sporto šaka. Kai kuriose šalyse tai labai populiari transporto priemonė dėl savo pigumo (lyginant su motorinėmis), praktiškumo, tinkamumo perpildytoms miesto gatvėms, valdžios skatinimo. Jei nėra įkalnės ir kelio danga pakankamai kieta, šiuolaikiniu dviračiu nesunku kelias valandas važiuoti apie 17-23 km/val greičiu. Nuo kalno neretai įsibėgėjama ir daugiau. Šie greičiai pakankamai dideli, todėl šiuo metu neretai dėvimas specialus dviratininko šalmas (kai kuriuose šalyse jis privalomas).
Pagrindinė dviračio struktūra: du ratai, rėmas, balnelis, vairas ir perdavimo mechanizmas, raumenų jėga verčianti suktis ratus. Paprastesniuose dviračiuose šio mechanizmo perdavimo santykis fiksuotas, tačiau tokiu dviračiu nepatogu įveikti įkalnę, ar prireikus važiuoti didesniu greičiu. Daugumoje dabartinių dviračių perdavimo santykį galima net ir bevažiuojant keisti. Dažniausiai santykis keičiamas naudojant keletą skirtingo skersmens žvaigždučių arba stebulės pavarą.
Dviračiai skirti įvairiom trasom, važinėjimo stiliams, todel yra labai skirtingų tipų.
Išradimas ir istorija
Dviračio išradimo procesas truko ilgai, daugelio žmonių pastangomis. Dviratį bandė išrasti tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Vieniems jų priklauso idėjos, kitiems - realizavimas. Pirmoji idėja buvo bandymas pakeisti arklį. Babilonijos, Egipto reljefuose, Pompėjos freskose pavaizduoti dviračių prototipai.
Neseniai Leonardo da Vinčio užrašuose rastas gana tobulo dviračio eskizas. Maždaug prieš 500 metų jis nupiešė įtaisą, labai panašų į šių laikų dviratį, su vienodo dydžio ratais, grandinine pavara ir pedalais, patogia sėdyne.
Pirmą karą apie dviratį pradėta kalbėti 1790 metais, kai prancūzų grafas fon Sivrakas išrado vadinamąjį “ratinį arkliuką” - paprastą medinį pagalį su gerai pritvirtintais ratais. “Ratinis arkliukas”, dar vadinamas “bėgiojimo ratu”, buvo labai populiarus XIX amžiaus pradžioje. Tokiais žaisliniais arkliukais labai mėgo važinėti vaikai.
Bet kartą atsitiko taip, kad ant žaislinio vežimėlio neužsikerėblino suaugęs dėdė. Ir ne šiaip dėdė - o vyriausiasis Badeno girininkas baronas fon Draisas (Draizas). 1817 m. liepos 12 d. Karlas Draisas ryžosi pademonstruoti savo naująjį velocipedą, tiesioginį šiuolaikinių dviračių pirmtaką. Jis paliko savo namus Manheimo centre ir nuvažiavo geriausiu Badeno keliu į Švetcingeną. Pravažiavęs 7,5 km jis apsisuko ir patraukė namo. Visa kelionė truko kiek daugiau nei valandą. Dar po mėnesio jis ryžosi dar įspūdingesniam bandymui. Siekdamas išgarsinti naująjį išradimą jis pranešė nuvažiuosiąs 51 km iš Karlsrūhės į Kėlį tik per keturias valandas. Kelionę jis pradėjo lygiai vidurdienį. Kėlio policijos viršininkas patvirtino, kad Draisas pasirodė jų miestelyje 16.00.
Apie 1867 m. dviračius pradėjo gaminti masiškai Pjeras Mišo Prancūzijoje. 1870 - 1871 m. čia dirbo jau 300 žmonių. 1885 m. serijinę dviračių gamybą pradėjo anglų firma “Rover”. Tada atsirado įvairių modifikacijų dviračių.
Dviračių klasifikacija, stilius
Važinėjimo stilius - važinėjimo dviračiu būdas. Kiekvienas stilius turi būtent jam pritaikytą dviračio tipą ir vietas (trasas), kur juo važinėjama. Vienaip važiuojama miesto gatvėmis, kitaip leidžiantis nuo uolinių kalnų, dar kitaip - lenktyniaujant. Universalaus dviračio, tinkamo viskam, nėra, tad kiekvienas atsirenka, kam teikia pirmenybę. Niekas nežino tikslių ribų tarp stilių, kiekvienas gali turėti savo nukrypimų.
BMX
Tai laisvas stilius, su papildomai naudojamais įvairiais įrenginiais: rampomis, tilteliais ir pan. BMX dviračiai yra su papildomomis kojų atramomis, ju vairas išriestas i viršų, ratai labai platūs. Nekomplektuojami su tupliksais ar kontaktiniais pedalais. Visiem BMX būdinga - mažas, labai tvirtas rėmas, nedidelis svoris. Dažniausiai vairo konstrukcija leidžia priekiniam ratui apsisukti aplink 360° kampu, ir ne vieną sykį. Ratų dydis – 20“ arba 24“. BMX savoka atsirado iš Bike MotoCross. Vėliau BMX pavadinti dviračiai skirti krosui ir trialui. Dar iššifruojama kaip Modified Bike Xtreme. Trialas MTB dviračiais išsirutuliojo iš BMX. BMX sportu-akrobatika užsiima miesto paaugliai. Šis jų laiko praleidimas pritrenkia didelį žiūrovų skaičių. Masiškai gaminami BMX dviračiai visiškai supaprastinti, paprasčiausi modeliai yra pigūs. Vyresnio amžiaus vaikai ir paaugliai jais bando atlikti ir atlieka stulbinančius triukus. Yra ir elitiniai BMX – brangūs, skirti profesionalams ir rimtai užsiimantiems šia sporto šaka.
MTB (mountain bike - kalnų dviratis)
Tai - vieni iš populiariausiųjų dviračių Lietuvoje šiuo metu. Būna įvairios konstrukcijos, dizaino ir kainų. Jie skirti tiek jauniems, tiek seniems. Labai įvairių kainų, todėl vieni iš labiausiai įperkamų dviračių. MTB skirti kalnams arba bekelei. Didelis pavarų skaičius (21 – 27) užtikrina platų perdavimo santykio pasirinkimą – tai leidžia pasirinkti optimalų perdavimą įvairiomis sąlygomis. Dviračio rėmas su visa komplektacija paskaičiuoti įvairiausiom galimom trasom: akmenuotai vietovei, minkštam gruntui, balynams, smėliui, purvui. Didesnis atstumas tarp žemės ir centrinės ašies (29–33cm) padidina dviračio pravažumą. Vairas būna platus (55–67cm), tiesus – tai palengvina vairavimą ant minkšto grunto. Patogi stabdžių ir bėgių perjungimo sistema leidžia stabdyti bei perjunginėti pavaras nepaleidžiant vairo. Ratai, dažniausiai 26" dydžio, kartu su trumpais stipinais, suteikia ratui tvirtumo bei kietumo, sumažina dviračio bendrą aukštį. Padangos plačios, grubios. Dauguma MTB dviračių komplektuojami priekine amortizuojančia šake, taip pat ir galiniu amortizatoriumi. Tai ypač pagerina sukibimą greitai važiuojant nelygiu keliu bei padidina komforto lygį. Pagal amortizaciją išskiriami: pilnos amortizacijos MTB (full suspension); standžios galinės pakabos (hardtail); kalnų dviračiai be amortizuojančios šakės (rigid). Reikalui esant galima MTB dviratį pritaikyti reguliariam važinėjimuisi į darbą (naudojamos plonesnes ir smulkesnio rasto padangos, purvasaugiai, mažiau pavarų), arba užmiesčio turizmui, nes kalnų dviratis yra ypač patvarus ir miestuose, kur prasti keliai, šaligatviai, bei daug bordiūrų, toks dviračio tipas pats tinkamiausias. Bet klaida būtų ruošti kalnų dviratį greituminėms lenktynėms plentu arba ruoštis juo i turistinę kelionę. Sėdėsena ant kalnų dviračio yra sportinė, t.y. kūnas gana stipriai pasviręs į priekį ir nemažai krūvio tenka rankoms. Važiuoti tokiu dviračiu ilgas keliones nepatogu, nes greičiau nei naudojant turistinį dviratį pavargsta rankos ir nugara.
Išskiriama keletas MTB dviračių grupių:
Trial - trail (dviračių trialas)
Užsiimantys šiuo stiliu dviratininkai turi mokėti atlikti tam tikrus veiksmus dviračiu, kaip pašokimas (i viršų, į šoną, ant kliūties), pusiausvyros laikymas stovint vietoje, stovėjimas ir šokinėjimas ant vieno rato, stačių ir aukštų kliūčių įveikimas ir daugybė kitų sudėtingų elementų. Visa tai kompleksiškai naudojama per varžybas, kai sportininkas turi įveikti trasą, sudarytą iš skirtingų sekcijų su kliūtimis. Jos būna natūralios ir dirbtinės: akmenys, rąstai, dėžės, krovinių padėklai, ritės, betono blokai ir t. t. Reikia stengtis kuo mažiau kartų liesti žemę, bet kuo – išskyrus patį dviratį. Už kliūčių ar žemės lietimą skiriami baudos taškai. Dalyvis, įveikęs visą trasą ir surinkęs mažiausiai taškų, skelbiamas nugalėtoju. Kaip atskira sporto šaka dviračių trialas išsivystė 1970 pabaigoje, 1980 pradžioje. Ši sporto šaka atsirado mototrialinikams (mototrialas - tai tas pat, tik su motociklu) pasiūlius vaikams mokintis trialo ir treniruotis dviračiais. Vėliau dviračių trialas daliai žmonių pasirodė įdomesnis ir jie atsiskyrė. Trial dviračiai skirstomi: STOCK ir MOD. STOCK būna kietu rėmu ir šake, tvirtais plačiais 26“ dydžio ratais (galinio rato plotis siekia iki 3“). Slėgis jų padangose žemas, turi vieną vedančiąją žvaigždutė, itin efektyvius stabdžius (hidraulinius). MOD – ratai 20“ dydžio, priekinė žvaigždė apsaugota "Hashguard". Pavarų trial dviračiuose nėra, dažnai nėra net balnelio, nes dviratininkai paprastai stovi ant pedalų ir balnelis tik maišo. Kartais naudojami trumpi pedalų švaistikliai.
XC (Cross Country - dviračių krosas)
Tai greituminis krosas raižyta vietove. Dviračiai būna standžiu rėmu, bet retai. Dažniau tai modeliai turintys amortizuojančią priekinę šakę arba abu amortizatorius (pilnos amortizacijos - angl. full suspension). XC modeliai išsiskiria mažu svoriu. Pagal trasas XC skirstoma į kelias grupes. Tempo - tai užmiesčio takeliai, keliai, asfaltas be staigių aukščio skirtumų bei labai staigių posukių. Tokios trasos vienas ratas yra 5-15km ilgio, o varžybų ilgis gali sudaryti 50-100km. Krosinė - tai sudėtinga trasa, jos paviršius gali būti tiesiog nepraeinamas, su staigiais aukščio kitimais. Tai takeliai miške, suartas laukas, sudaromos ir papildomos kliutys: grioviai, šlaitai su upeliais ir negilios, sraunios upės. Paskutiniu metu krosinė kryptis atsiskiria nuo klasikinio XC ir vadinma kaip BackCountry - labiausiai išpopuliarėjusi vietovėse su kalnuotu reljefu. Maratoninė - tai trasa 100 ir daugiau kilometrų ilgio, jungianti abi tempo ir krosines trasų grupes.
FreeRide
Iš esmės tai ne atskira grupė, konkrečiam naudojimui, bet pardavimo specialistų išgalvojimas, norint pateikti pirkėjams prieinamos kainos, pilnos amortizacijos dviračius. Šie modeliai pritaikyti važiavimui itin raižyta vietove, miško kalniukais, bet jie nėra tinkami kroso lenktynėm, turizmui. Šiuo metu jau yra gana gerų dviračių skirtų friraidui, o tai leidžia kai kuriuos aparatus naudoti ir trumpalaikėms išvykoms.
DownHill (greituminis nusileidimas kalnu)
Šio stiliaus dviratininkai nusileidinėja nuo kalno laikui arba siekia rekordų. DownHill modelių komplektacijai priklauso priekiniai bei galiniai MAX eigos amortizatoriai, galingi stabdžiai (daugiausia – diskiniai), specifinis pavarų ir perdavimo parinkimas (skirta dideliam greičiui) – priekyje tik viena didelio diametro žvaigždė. Šie dviračiai ypač tvirti, todėl žymiai sunkesni už krosinius dviračius. Į kalną šio stiliaus dviratininkas užsiropščia keltuvais.
Turistiniai dviračiai (touring)
Šie dviračiai tinka visoms kelionėms, kur tik yra keliai ir takai - nuo kelionės aplink pasaulį iki kasdienių išvykų į darbą. Turistiniai dviračiai gali pervežti didelius krovinius, dažnai standartinėje komplektacijoje yra bagažinė ar dvi bagažinės, purvasargiai. Jie turi sustiprintus ratlankius (27“-28“ dydžio), padangos 30 – 38 mm. Vairas – klasikinis su ragais, išnešimas trumpas. Tai leidžia sėdėti išsitiesus ir tai ypač svarbu tolimose kelionėse. Dviračio geometrija užtikrina mažesnį kratymą, leidžia važiuoti nelaikant rankomis vairo, bet sumažina manevringumą, kuris turizmui didelės įtakos neturi. Ilga dviračio bazė daro rėmą „minkštesnį“, jis blogiau rieda į kalvas, bet leidžia ant bagažinės uždėti didelę kuprinę ir tai nemaišo kojoms. Turistiniai modeliai geriausiai tinka keliams su tvirta danga bei suplūktiems takams.
