Jacques Derrida

Jacques Derrida (g. 1930 m. liepos 15 d. – m. 2004 m. spalio 8 d.) buvo alžyriečių kilmės prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo koncepcijos autorius. Jo plačios apimties darbai padarė didelę įtaką kontinentinei filosofijai, prancūzų filosofijai ir literatūros teorijai.

Svarbiausias Jacques Derrida veikalas – „Apie Gramatologiją“ („Of Grammatology“).

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Biografija

Derrida gimė 1930m. liepos 15d. rytą El Biar mieste, Alžyre, žydų šeimoje, kilusioje iš Toledo, Ispanijos. Kai kurie šaltiniai teigia, jog tėvai Charles Prosper Haim Aaron Derrida ir Georgette Sultana Esther Safarn pavadino jį Jackie vardan amerikiečių aktoriaus Jackie Coogan, kuris tapo žinomas visame pasaulyje dėl savo rolės Charlie Chaplin filme „The kid“. Jacques Derrida taip pat turėjo antrąjį vardą Élie, kuris jam buvo suteiktas dėdės Eugène Eliahou garbei, tačiau šis vardas nebuvo įregistruotas jo gimimo liudijime, skirtingai nei kitų brolių, seserų, todėl Jacques Derrida nusprendė jį pavadinti „paslėptuoju vardu“.

Derrida buvo trečiasis iš penkių vaikų. Jo vyresnysis brolis Paul Moïse mirė būdamas vos triejų mėnesių. Dažnai Derridą aplankydavo mintys, jog jis gimė, tam, kad pakeistų mirusį brolį.

Pirmą dieną mokykloje 1942m. Derrida buvo išvarytas iš klasės, dėl antisemistinių kvotų. Metus laiko Derrida slaptai nelankė mokyklos, o ją iškeitė į kitą žydų mokyklą, taip pat aktyviai dalyvavo futbolo varžybose. Šiame paugliškame laikotarpyje Derrida atrado Rousseau, Nietzsche, ir Gide, „ginklus“ suklimiui prieš visuomenę ir šeimą. 

Pirmoji diena École Normale Supérieure (aukštesnio išsilavinimo įstaigoje) Derridai suteikė galimybę susipažinti su Louis Althusser. Po apsilankymo Husserl Archive Belgijoje jis įgijo filosofijos magistro laipsnį bei pasiekė egzamino aukščiausius įvertinimus. Praleidus septynerius akademinius metus Harvardo Universitete, Derridai buvo suteikta dotacija. 1957 m. briželį Bostone jis vedė psichoanalitikę Marguerite Aucouturie. Alžyro nepriklausomybės karo metu Derrida mokė karių vaikus prancūzų ir anglų kalbos nuo 1957m. iki 1959m.

1963m. Derrida susilaukė pirmagimio Pierre. Po vienerių metų gavo nuolatinį mokytojo darbą École Normale Supérieure įstaigoje, kurioje dirbo iki 1984m. 1965m. Derrida įsteigė literatūros ir filosofijos asociaciją su Tel Quel grupe ir egzistavo septynerius metus.

Po Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences paskaitų John Hopkins Universitete Derrida susilaukė pasaulinio dėmesio. 1967m. gimė antrasis sūnus Jean, tais pačiais metais buvo išleistos pirmosios trys Derridos knygos „Writing and Difference“; „Speech and Phenomena“ ir „Of Grammatology“.

1980m.pristatęs anksčiau išleistas knygas bei apsigynęs projektą Derrida įgijo daktaro laipsnį. 1983m. bendradarbiaudamas su Ken McMullen prisidėjo prie filmo „Ghost dance“ scenarijaus rašymo. 

Jacques Derrida daug keliavo ir dirbo įvairiose šalyse. Jis užėmė direktoriaus pareigas École des Hautes Études en Sciences Sociales įstaigoje Paryžiuje. 1983m. su François Châtelet įsteigė Collège international de philosophie (CIPH),instituciją, kurioje mokėsi būsimi filosofijos mokslininkai. Derrida buvo išrinktas pirmuoju prezidentu. 1985m. Sylviane Agacinski pagimdė trečiąjį sūnų Danielių.

1986m. Derrida tapo Kalifornijos Universiteto profesoriumi Irvino mieste, JAV. Šiame universitete jis dirbo iki mirties. Po to kai Derrida iškeliavo anapilin jo našlė ir sūnūs reikalavo teisių į dokumentus iš „The Institute of Contemporary Publishing Archives“. Tačiau universitetas iškėlė bylą dėl minėtų rankraščių ir korespondencijos. 

Jacques Derrida buvo dažnas svečias šiose mokymo įstaigose: Johns Hopkins University, Yale University, New York University, Stony Brook University, The New School for Social Research, and European Graduate School.

Jis buvo apdovanotas garbės daktaro laipsniu tokiuose universitetuose kaip: University of Cambridge, Columbia University, The New School for Social Research, the University of Essex, Katholieke Universiteit Leuven, and University of Silesia ir daugelyje kitų.

Vėliau buvo išleistos dvi biografinės knygos apie Jacques Derridą „D'ailleurs, Derrida [Derrida's Elsewhere]“ autorė Saafa Fathy  ir „Derrida“ autoriai Kirby Dick bei Amy Ziering Kofman.

2003m. Jacquess Derridai buvo diagnozuotas kasos vėžys. 2004m. spalio 9d. jis mirė ligoninėje Paryžiuje. 

Filosofija

Pagrindinis straipsnis : dekonstrukcija.

Daugeliu atveju Derrida  minėjo save kaip istoriką Derrida. Gilinosi į prielaidas apie vakarų tradicijas  ir taip pat plačiai apie vakarų kultūrą.Klausinėdamas apie dominuojančią kalbą ir bandydamas pakeisti ją, jis stengėsi demokratizuoti universiteto vaizdą ir svarstyti politinius klausimus jame. Per Amerikos 1980ujų kultūros karus, jis užtraukė pyktį konservatorių ir dešiniųjų pažiūrų intelektualų, kurie bandė išsaugoti „status quo“ . Derrida pavadino savo iššukį, kaip prielaidą vakarų kultūrai „dekonstrukcija“. Daugeliu atveju Derrida kalba apie kontrolės panaikinimą kaip radikalizaciją tikros Marksizmo dvasios.

Jo detaliu Platono , J.Ž.Ruso ir Haidegerio  darbų nagrinėjimu , Derrida dažnai argumentavo , kad vakarų filosofija turi nekritiškus metaforiškus gilius modelius, kad suvaldytų jų kalbos sampratą ir sąmonę. Jis mato šias dažnai nepripažintas prielaidas, kaip dalį „metafizikos buvimo“, kurios filosofija apsiriboja pati. Šitą „logocentrizmą“ Derrida  įrodo , sukuria pažymėtą ar hierarchinę dvigubą opoziciją, kuri turi efektą viskam nuo mūsų kalbos santykio sampratos iki rašymo, mūsų supratimui apie rasių skirtumus. Dekonstrukcija tai pastanga parodyti ir pakenkti metafizikai.

Derrida priartino tekstus juos konstruodamas apie dvigubą opoziciją, kurios visa kalba turi būti aiškiai tariama, artikuliuota ketinant ją visiškai pajusti. Panašaus požiūrio laikėsi ir F. Sosiūras , kuris yra apibrėžiamas kaip vienas iš struktūralizmo pradininkų. Jis nustatė , kad terminai įgauna savo reikšmes  savitarpio nustatyme su kitais terminais kalbos turinyje.

Ko gero dažniausiai Derridos cituojama mintis yra ta, jog nėra potekstės (il n'y a pas de hors-texte) ir tai atsispindi J.Ž.Ruso esėje , jo knygoje „Gramatika“ (1967m.) Derridos kritikai neteisingai išvertė frazę prancūzų kalba sakydami , kad jis rašė "Il n'y a rien en dehors du texte" ( Nėra nieko už teksto). Kritikai plačiai skleidė šį neteisingą vertimą, norėdami  parodyti, kad niekas neegzistuoja išskyrus žodžiai. Derrida kartą paaiškino , kad šitas teiginys „ kuris kai kuriems tapo tarsi šūkis, buvo neteisingai suprastas (...) nereiškia nieko daugiau: nėra nieko už konteksto. Šitoje formoje , kur sakoma tiksliai tas pats dalykas, formulė neabejotinai mažiau šokiruojanti.

Pirmieji darbai

Pačioje savo filosofinės karjeros pradžioje Derrida buvo susirūpinęs kaip detaliau išplėtoti fenomenologiją. Jo pirmas per ilgai užsitęsęs universitetinis rankraštis rašomas , kaip diplomo disertacija  „diplôme d'études supérieures“  pateikta 1954m. , susijusi su  Edmundo Huserlio  (Edmund Husserl) darbu. 1962 metais jis išleido Edmundo Huserlio „Geometrijos originalą“ . Įvade jis panaudojo savo paties straipsnio vertimą. Daugelis Derridos minčių manoma buvo pristatoma šiame darbe . Daugumoje interviu, surinktų knygoje „Positions“ (1972), Derrida sakė „Šitoje esė nuo pradžių rašymas buvo glaudžiai susietas su minimalia „atidėliojimo“ struktūra . Tai buvo glaudžiai susiję su sąmone , būtimi , mokslu, istorija , mokslo istorija. Ši esė , gali būti skaitoma iš kitos fenomeno kalbos pusės ( dešiniojo arba kairiojo puslapio, kaip Jūs norite)“.

Derrida tapo populiarus už Prancūzijos ribų su 1966 Džnono Hophinso universitete  skaitoma paskaita „ Struktūra, simboliai, žaidimai kalboje“ (o vėliau plačiau vystoma jo knygoje „Writing and Difference“). Konferencija , kurioje šis mokslinis darbas buvo pristatytas, buvo susijusi su struktūralizmu, kuris buvo pasiekęs populiarumo aukštumas Prancūzijoje ir tik pradėjo populiarėti Jungtinėse valstijose. Derrida skyrėsi nuo kitų struktūralizmo sekėjų  aiškiu atsidavimo tam trūkumu, bet tuo pačiu ir kritiškai į tai žiūrėjo. Jis gyrė struktūralizmo laimėjimus , bet taip pat palaikė išlygas apie vidaus ribas. Tai  paskatino Jungtinių Amerikos valstijų profesūrą paskelbti šią mintį kaip vieną iš poststruktūralizmo formų.

Derridos mokslinio darbo pasekmės buvo tokios, kad 1970 buvo išleisti konferencijos protokolai ir jų rinkinys vadinosi „The Structuralist Controversy“. Konferencijoje Derrida sutiko Paul de Man, kuris buvo jo artimu draugu bei oponentu ir taip pat, kur jis pirmą kartą sutiko Prancūzų psichoanalitiką Jasques Lacan , kurio darbai padarė jam didelę įtaką.

Fenomenologijos ir struktūralizmo diskusija 1959m.

Ankstyvaisiais 1960m., Derrida pradėjo kalbėti ir rašyti viešai, kreipdamasis labiausiai aktualiausiose diskusijose tuo laiku. Vienas iš jų buvo naujausias ir vis labiau madingas struktūralizmo judėjimas, kuris buvo plačiai mėgstamas , kaip prieinamos fenomenologijos tęsėjas , pastarasis judėjimas buvo  prieš 6 metus, kurį surengė Huserlis ). Derridos iškelta šios problemos priešprieša  buvo tokia įtakinga , kad ji palaužė diskusiją nuo triumfo šventimo struktūralizme iki „fenomenologijos ir struktūralizmo diskusijos“.

Fenomenologija,kurią  įžvelgia  Huserlis , yra metodas filosofiškai tiriantis tai, kas atstumia racionalistinį šališkumą , kuris dominavo vakaruose nuo Platono  ir tiriantis metodus ,  kurie  atspindini dėmesingumą ir atskleidžia individualią „gyvenimo“ patirtį“ . Žmonėms  su didesniu fenomenologijos polinkiu, tikslas buvo gerai suprasti patirtį ir apibūdinti jos kilmę, kilimo procesas nuo pradžios ar įvykio . Struktūralistams, tai buvo netikra problema ir „giluma“ patirties , kuri faktiškai gali būti tik efektas struktūros, kuri jiems nėra pagrįsta patyrimu. 

Šiame kontekste 1959m. , Derrida  paklausė klausimo: dauguma tekstų neturi savo kilmės ir dauguma savo pradžios,originalo, pagrindinis kilmės klausimas, būti visiškai struktūrizuota, nurodyme būti kažko pradžia? Kitaip sakant kiekvienas struktūrinis ar sinchroninis fenomenas turi savo istoriją, ir struktūrą , kuri negali būti suprantama be jos kilmės supratimo. Tuo pačiu metu , nurodant , kad buvo ten judėjimo ar potencialo . Originalas negali būti gryna vienybė ar paprastumas, bet dauguma jau buvo šarnyrinis kompleksas toks kaip diachroniškas procesas gali pasirodyti. Savitas sudėtingumas neturi buti suprantamas , kaip nustatytas originalas, kuris yra suvokiamas be įrodymų ir yra turintis nemažai trukumų. Savitą sudėtingumą Derrida mini kaip įrašą , tekstualumą. Tai mintis apie originalo sudėtingumą , kuris laiko Derridos  darbų judėjimą, ir nuo kurio visi jo terminai yra įgyti, įskaitant ir dekonstrukciją.

Derridos metodai susideda demonstruojant formas ir įvairoves šito originalo sudėtingumo, ir jo daugeriopo rezultato daugelyje sričių. Jis pasiekė šito vadovaudamasis kruopščiu , atsargiu, švelniu, ir patikrinto  transformacinio filosofijos ir literatūros tekstų skaitymu , kad nustatytų kokie šių tekstų aspektai eigoje kertasi su savo matoma sisteminga (struktūrine vienybe) ar tiksliu pojūčiu (autoriaus kilme). Demonstruodamas minčių aporias ir elipses  , Derrida vylėsi parodyti be galo subtilius kelius, kuriuose originalo sudėtingumas , kuris be definicijos išvis negali būti žinomas, veikia su struktūra ir efektų likvidavimu.

1967-1972

Derrida sukauptos žinios buvo plataus mąsto, todėl neišvengiamai turėjo būti atspindėtos rašytiniuose veikaluose. 1967 metais buvo išleistas jo kolekcijos rinkinys, sudarytas iš trijų knygų: ,,Speech and Phenomena“, ,,Of Grammatology“ ir ,,Writing and Difference“. Ne kartą Derrida yra pripažinęs, kad jaučiasi skolingas Husserl ir Heidegger , nes be jų – nebūtų parašęs nė žodžio. Tarp visų veikaluose esamų esė keliamų klausimų, galima rasti ir tokių kaip: kas yra prasmė? Kokie prasmės istoriniai ryšiai su, skyriuje ‚,Voice‘‘ aprašytomis, vertybėmis, objektų buvimu, sąmonės prasme, savarankišku gyvos kalbos egzistavimu bei savimone ir pasitikėjimu. Knygoje ,, Writing and Difference“ skyriuje ‚,Violence and Metaphysics: An Essay on the Thought of Emmanuel Levinas“ atskleidžiama dar viena Derrida‘i svarbi tema - the Other as opposed to the Same (kita, lyginant su tuo pačiu). Dekonstruktyvi analizė keičia dabartį į kažką visiškai kita, dar neregėta, ko nebuvo numatoma dabartyje. Šiose trijose knygose diskutuojama ir remiamasi daugelio filosofų ir rašytojų mintimis, įskaitant kalbininkus Saussure, Hegel, Foucault, Bataille, Descartes, antropologą Lévi-Strauss, paleontologą Leroi-Gourhan, psichoanalitiką Freud, rašytojus kaip Jabès ir Artaud, išskyrus Rousseau, Husserl, Heidegger ir Lévinas. Šios kolekcijos rinkinys, išleistas 1967 metais, detalizavo Derridos teorinę struktūrą. Derrida bando priartėti prie intelektualiosios Vakarietiškos tradicijos ( Western intellectual tradition ), charakterizuodamas ją kaip ,,nepaprastos būtybės paiešką, kuri tarnauja kaip kilmės arba prasmės garantas“. Jis teigia, jog pats filosofinis sumanymas yra logocentrizmas, o tuo pačiu ir paradigma, paveldėta iš helenizmo bei judaizmo. Savo ruožtu logocentrizmą apibrėžia kaip patriarchalinį ir vyriškumas. Derrida pats stipriai prisidėjo prie ,, filosofinės prielaidos supratimo apie giliai paslėptą ir išankstinį nusistatymą vakarų kultūra“, teigė, kad visa filosofinė tradicija remiasi sutartinėmis dichotominėmis kategorijomis (tokiomis kaip šventos/šventvagiškos; protas/kūnas), ir kad bet kuris tekstas savyje turi numanomas hierarchija, ,,pagal kurias įsakymas yra priskirtas tikrovei, kurių subtili represija yra išlavinta. Visi šie hierarchijos požymiai tiek šalina, tiek į visumą pajungia ir slepia įvairias potencialias reikšmes." Derrida siekia atskleisti šias dichotomijas kaip jaudinančią Vakarų kultūros dekonstrukcija. 1968 metais Derrida publikavo savo įtakingą straipsnį ,,Plato's Pharmacy‘‘ prancūzų žurnale ,,Tel Quel‘‘( liet. nepakitęs). Ši esė buvo įrašyta į ,,Dessimination“. Taip pat, jame buvo publikuota viena iš trijų Derrid‘os knygų, išleistų 1972-iais - esė kolekcijų rinkinys ,,Margins of Philosophy‘‘ ir interviu kolekcijos ,,Positions‘‘.

1973–1980

Nuo 1972-ųjų, Derrida vidutiniškai į metus parašydavo daugiau nei vieną knygą. Derrida tesė savo svarbių darbų publikavimą, tokių kaip ,,Glas‘‘ (1974) ir ,,The Post Card: From Socrates to Freud and Beyond‘‘ (1980). 1980-aisiais, per amerikiečių kultūros karai, konservatoriai pradėjo disputą apie Derrida‘os įtaką ir palikimą ant Amerikos inteligentijos ir tvirtino, kad jis darė įtaką Amerikos literatūriniams kritikams ir teoretikams daugiau, negu akademiniai filosofai. Po 1972-ųjų, Derrida sulaukė didžiulio dėmėsio JAV, buvo reguliariai lankomas profesorius ir dėstytojas keliuose didžiuosiuose JAV universitetuose. 1980-aisiais, vykstant Amerikos kultūriniam karui, konservatoriai pradėjo ginčyti Derridos įtaką bei palikimą Amerikos intelektualams, ir tvirtino, kad jis daro didesnę įtaką Amerikos literatūros kritikams bei teoretikams, nei akademiniai filosofai.

Of spirit (1987)

1987 metų kovo 14-ąją, Derrida CIPH konferencijoje, pavadinimu ,,Heidegger: Open Questions” skaitė paskaitą, kuri vėliau buvo publikuota 1987 metų spalį, tik kitu pavadinimu - ,, Of Spirit: Heidegger and the Question“. Tai keičia Geist (spirit) rolę Heidegger darbe, tampa aišku, kad 1927-aisiais, ,,spirit” buvo vienas filosofinių terminų, kuriuo Hedegger rėmėsi savo regėjimuose ir rašyme. Būdamas įsipareigojęs nacių politikai 1933 metais, Hedegger vis dėlto tapo „vokiečių dvasios“ laimėtoju ir taip lyg pasitraukė iš interpretacijos išaukštinimo 1957-aisiais. Tuo tarpu Derrida klausia ,,kas iš to?“. Jo knygoje matyti pagarba Heidegger ir jo įsipareigojimui (pavyzdžiui, ,,The Ends of Man“ knygoje ,,Margins of Philosophy“, taip pat Derridos seminaras Paryžiuje apie filosofinę tautybę ir nacionalizmą 1980-ųjų viduryje ir jo esė, publikuotose anglų kalba kaip ,,Geschlecht ir Geschlecht II“). Jis apsvarsto keturias pagrindines temas Heidegger filosofijoje: "klausimų klausimas", "technologijos esmė", "gyvuliškumo diskursas" ir "epochos" arba "paslėpta teleologija, pasakojimo tvarka." ,,Of spirit‘‘ yra svarbus įnašas į Heidegger nacizmą. Tuo pačiu metu pasirodė dar nežinomo Čilės rašytojo Victor Farías publikacija prancūzų kalba, kurioje buvo kaltinamas Heidegger , neva jo filosofija privedė prie nacizmas šturmo, Sturmabteilung. Derrida duodamas interviu atsakė į Farías kaltinimus Heideggeriui: ,,Heidegger yra filosofų pragaras“, po jo esančiame straipsnyje, Derrida tęsė mintį klausdamas: ‚,Komentarai be argumentų, priežasčių?“, ,,Kaip pripažinti, esant priežastims?“. Jis pavadino Farías silpnu ir nesuprantančiu Heidegger minties skaitytoju, pridėdamas, kad didžiąją dalį įrodymų Farías su savo šalininkais ėmė iš jau seniai žinomos filosofinės bendruomenės.

1990-ieji: politinės ir etikos temos

Buvo teigiančių, kad nuo 1990-ųjų, Derridos darbai įgavo politinių atspalvių. Tokia nuomonė kilo po tai įrodančių Derridos tekstų: ,,Force of Law’’ (1990), ,,Specters of Marx’’ (1994) ir ,,Politics of Friendship’’ (1994). Kiti , įskaitant ir patį Derrida prieštarauja ir teigia, kad dauguma jo filosofinių darbų politine tematika, jau gali būti matomi ir daug ankstesniuose darbuose. Kiti, atvirkščiai, teigia, jog Derrida tekstai tapo etiški, kaip kad ,,The Gift of Death”. Jame aiškiai jaučiamas tiesioginis santykis, ryšys tarp etikos ir religijos. Šiame tekste Derrida interpretuoja pradedant Biblijos tekstais, ypač apie Abraomas ir Izaokas, ir baigiant Søren Kierkegaard knyga ,,Fear and Trembling”. Derrid’os šiuolaikinių rašytojų, kaip Emmanuel Levinas, Walter Benjamin, Carl Schmitt, Jan Patočka aprašomos temos, tokios kaip įstatymas, teisingumas, atsakomybė ir draugystė, turėjo reikšmingą įtaką Derridos filosofijai. Derrida ir dekonstrukcija, darė įtaką estetikai, literatūrinei kritikai, architektūrai, filmų teorija, antropologija, sociologija, istoriografija, įstatymams, psichoanalizė, teologija, [feminizmui|feminizmas]], homoseksualams ir politikai. Dekonstrukcijos buvo paveikti ir kai kurie autoriai, kaip Jean-Luc Nancy, Richard Rorty, Geoffrey Hartman, Harold Bloom, Rosalind Krauss, Hélène Cixous, Julia Kristeva, Duncan Kennedy, Gary Peller, Drucilla Cornell, Alan Hunt, Hayden White, Mario Kopić, and Alun Munslow. Levino laidotuvėse Derrida pateikė panegerika, kuri vėliau buvo publikuota pavadinimu ,, Adieu à Emmanuel Lévinas”, joje buvo atskleistas jo įvertinimas ir Levino moralinės filosofijos tyrinėjimai. Derrida panaudojo Bracha L. Ettinger interpretaciją apie, Lévino supratimą apie moteriškumą, ir pritaikė tai savo ankstesniems sakitiniams. Derrida tęsė literatūrinių skaitinių pristatymus, ekstensyviai rašydamas pagal Maurice Blanchot, Paul Celan ir kitus. 1991-aisiais, jis publikavo ,,The Other Heading”, kur buvo diskutuojama ir aptariama tapatumo sąvoka (kultūrinis, Europos ir nacionalinis tapatumai), vardant kurio Europoje buvo vykdomas žiauriausias smurtas, vyravo ksenofobijos, rasizmas, antisemitizmas, buvo vykdomi religinio ar nacionalinio fanatizmo nusikaltimai.

• Šiaurės Atėnai