Klojimo teatras: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 9: Eilutė 9:
{{ref}}
{{ref}}
* [[Petras Bielskis]]. Lietuvos klojimo teatras, [[1999]] m.
* [[Petras Bielskis]]. Lietuvos klojimo teatras, [[1999]] m.
* [[Vytautas Jakelaitis]]. Žvilgsnis nuo Medvėgalio. Saulei leidžiantis-toks buvimas drauge, [[2002]] m.
* [[Vytautas Jakelaitis]]. Žvilgsnis nuo Medvėgalio. Saulei leidžiantis-toks buvimas drauge, II knyga, [[2002]] m.


== Nuorodos ==
== Nuorodos ==

17:23, 31 gruodžio 2012 versija

Klojimo teatras – teatras Lietuvoje, spektakliai ir koncertai klojimuose lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu, nuo XIX a. pab. iki Pirmojo pasaulinio karo.

Istorija

Klojimo teatras davė pradžią lietuviškiesiems vakarams. 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras sunyko, bet išliko Lenkijos valdytame Vilniaus krašte. 19781989 m. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje taip pat vykdavo klojimo teatro vaidinimai. Klojimo teatro spektaklius ir koncertus rengia Punsko ir Seinų apylinkių lietuviai.[1]

Dabartinio Klojimo teatro judėjimas prasidėjo 1983 m. Klaipėdos universiteto ir Petro Bielskio iniciatyva suremontavus apleistą valstiečio sodybos klojimą Agluonėnuose. 1984 m. susilaukė LKP CK aštrių sankcijų kaip feodalinės Lietuvos propaguotojai. 1988 m. liepos 17 d. į pirmąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę (suvažiavimą) Agluonėnuose atvyko jau 9 klojimo teatrai. 1991 m. vasario 12 d. Lietuvos Teisingumo ministerija įregistravo Nr. 25-VO Lietuvos klojimo teatro draugijos įstatus. Iki šiol sušauktos 25 krivūlės žymių kultūros veikėjų tėviškėse – J. Basanavičiaus, M. Valančiaus, kun. Jono Katelės, J. Vaičkaus, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, Tallat-Kelpšų, Jurskių, Maironio ir kt. Klojimo teatrams vadovauja beveik išimtinai Klaipėdos universiteto absolventai. Remiasi tautodailės kūrybiniais metodais.

Šaltiniai

  1. Klojimo teatras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 286 psl.

Nuorodos