Pozityvioji teisė

Pozityvioji teisė (lot. ius positivum - „teigiama" teisė) - teisė, kylanti iš įstatymų. „Pozityvioji“ (lot. ponere „statyti“, positum „įstatytas“) reiškia [teisėkūros] „įstatyta“, įtvirtinta.

Pozityvioji teisė - teisė normos, priimtos įstatymų leidėjo įstatymo leidybos metu. Pozityviosios teisės vertybiniai aspektai neturi įtakos jos galiojimui; nesvarbu, ar tokios teisės teisės normos yra legitimios, visuotinai priimamos visuomenėje.

Pozityvioji teisė ir prigimtinė teisė yra priešpastatomos viena kitai. Prigimtinė kyla iš „gamtos“, „žmogaus prigimties“ arba „Dievo“. Vien teisės kilmės šaltiniai nebūtinai sąlygoja turinio prieštaravimus - pozityvioji teisė ir prigimtinė teisė didžia dalimi sutampa.

Pozityvioji teisė - netobula, keičiama, tobulintina, ji gali egzistuoti tik tam tikroje teisinėje sistemoje. Jos laužymas pateisinamas (pvz., etiniais pagrindais) autoritariniuose režimuose, kai yra pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir prigimtinė teisė. Demokratinėse visuomenėse siekiama, kad pozityvioji teisė neprieštarautų nusistovėjusiai visuomeninei santvarkai.