Kazimieras Oleka: Skirtumas tarp puslapio versijų
red. |
cat |
||
| Eilutė 38: | Eilutė 38: | ||
[[1918]] m. grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų pabaigoje išrinktas į [[Kauno miesto taryba|Kauno miesto tarybą]]. <ref>http://www.archyvai.lt/exhibitions/kaunas/p32.htm</ref> Jo iniciatyva centrinė laikinosios sostinės gatvė vietoj ''Kaiser-Wilhelm-Strasse'' pavadinta [[Laisvės alėja]]. [[1919]]–[[1921]] m. dirbo Kauno teismo taikos teisėju ir vyresniuoju [[notaras|notaru]]. 1921 m. paskirtas ''Centralinio valstybės archyvo'' pirmuoju direktoriumi. |
[[1918]] m. grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų pabaigoje išrinktas į [[Kauno miesto taryba|Kauno miesto tarybą]]. <ref>http://www.archyvai.lt/exhibitions/kaunas/p32.htm</ref> Jo iniciatyva centrinė laikinosios sostinės gatvė vietoj ''Kaiser-Wilhelm-Strasse'' pavadinta [[Laisvės alėja]]. [[1919]]–[[1921]] m. dirbo Kauno teismo taikos teisėju ir vyresniuoju [[notaras|notaru]]. 1921 m. paskirtas ''Centralinio valstybės archyvo'' pirmuoju direktoriumi. |
||
Du kartus ([[1922]] m. [[vasario 2]] d. – [[1923]] m. [[vasario 23]] d. ir 1923 m. vasario 23 d. – 1923 m. [[birželio 29]] d.) [[Ernestas Galvanauskas|Ernesto Galvanausko]] vadovaujamose vyriausybėse buvo vidaus reikalų ministras. [[Lietuvos krikščionių demokratų partija|Krikščionių demokratų partijos]] narys, išrinktas |
Du kartus ([[1922]] m. [[vasario 2]] d. – [[1923]] m. [[vasario 23]] d. ir 1923 m. vasario 23 d. – 1923 m. [[birželio 29]] d.) [[Ernestas Galvanauskas|Ernesto Galvanausko]] vadovaujamose vyriausybėse buvo vidaus reikalų ministras. [[Lietuvos krikščionių demokratų partija|Krikščionių demokratų partijos]] narys, išrinktas atstovu į [[Pirmasis Seimas|Pirmąjį]] ir [[Antrasis Seimas|Antrąjį Seimus]]. <ref>http://www3.lrs.lt/seimu_istorija/w3_viewer.ViewDoc-p_int_tekst_id=3033&p_int_tv_id=2562&p_org=0.htm</ref><ref>http://ieskok.penki.lt/Default.aspx?Lang=LT&Element=WhoIsWho&Who=Show&TopicID=153&ID=184</ref> |
||
1923–[[1926]] m. [[Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija|Žemės ūkio ministerijos]] juriskonsultas, tuo pat metu dirbo advokatūroje. Kauno „Paramos“ kooperatyvo valdybos pirmininkas. [[1944]] m. pasitraukė į [[Vokietija|Vokietiją]], kur ir mirė. Jo asmeninis archyvas saugomas Vokietijos [[Lietuvių kultūros archyvas|Lietuvių kultūros archyve]] [[Hiutenfeldas|Hiutenfelde]]. |
1923–[[1926]] m. [[Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija|Žemės ūkio ministerijos]] juriskonsultas, tuo pat metu dirbo advokatūroje. Kauno „Paramos“ kooperatyvo valdybos pirmininkas. [[1944]] m. pasitraukė į [[Vokietija|Vokietiją]], kur ir mirė. Jo asmeninis archyvas saugomas Vokietijos [[Lietuvių kultūros archyvas|Lietuvių kultūros archyve]] [[Hiutenfeldas|Hiutenfelde]]. |
||
| Eilutė 54: | Eilutė 54: | ||
[[Kategorija:Lietuvos archyvininkai]] |
[[Kategorija:Lietuvos archyvininkai]] |
||
[[Kategorija:Vokietijos lietuviai]] |
[[Kategorija:Vokietijos lietuviai]] |
||
[[Kategorija:Seimo atstovai]] |
|||
14:19, 26 sausio 2011 versija
| Kazimieras Oleka | |
|---|---|
| Gimė | 1880 m. kovo 4 d. Žardeliai, Barzdų valsčius |
| Mirė | 1971 m. gruodžio 13 d. (91 metai) Miunchenas, Vokietija |
| Veikla | teisininkas, vidaus reikalų ministras, Seimų narys, centrinio valstybinio archyvo direktorius |
| Partija | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Alma mater | 1907 m. Maskvos universitetas |
Kazimieras Oleka (1880 m. kovo 4 d. Žardeliuose, Barzdų valsčius – 1971 m. gruodžio 13 d. Miunchene, Vokietija) – Lietuvos teisininkas, vidaus reikalų ministras, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pirmasis direktorius.
Biografija
Baigė pradinę mokyklą Pilviškiuose, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, Liepojos gimnazijoje, Tartu universitete. Dar būdamas studentu, 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, suformavusiame Lietuvos reikalavimą turėti autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. 1907 m. baigęs Maskvos universiteto Teisės fakultetą, dirbo Kauno apygardos teisme teismo nariu ir dėstė lotynų kalbą „Saulės“ progimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Maskvą.
1918 m. grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų pabaigoje išrinktas į Kauno miesto tarybą. [1] Jo iniciatyva centrinė laikinosios sostinės gatvė vietoj Kaiser-Wilhelm-Strasse pavadinta Laisvės alėja. 1919–1921 m. dirbo Kauno teismo taikos teisėju ir vyresniuoju notaru. 1921 m. paskirtas Centralinio valstybės archyvo pirmuoju direktoriumi.
Du kartus (1922 m. vasario 2 d. – 1923 m. vasario 23 d. ir 1923 m. vasario 23 d. – 1923 m. birželio 29 d.) Ernesto Galvanausko vadovaujamose vyriausybėse buvo vidaus reikalų ministras. Krikščionių demokratų partijos narys, išrinktas atstovu į Pirmąjį ir Antrąjį Seimus. [2][3]
1923–1926 m. Žemės ūkio ministerijos juriskonsultas, tuo pat metu dirbo advokatūroje. Kauno „Paramos“ kooperatyvo valdybos pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur ir mirė. Jo asmeninis archyvas saugomas Vokietijos Lietuvių kultūros archyve Hiutenfelde.
Literatūra
- Pirmasis Centralinio valstybės archyvo direktorius Kazimieras Oleka (1882-1971) (parengė Kazimieras Tamašauskas). - Lietuvos archyvai, 1996 m., Nr. 7.