Juozas Žlabys-Žengė

Juozas Žlabys-Žengė
Gimė	1899 m. gegužės 2 d. Gimbūčiai
Mirė	1992 m. lapkričio 9 d. (93 metai) Kaunas
Sutuoktinis (-ė)	N. Preikšaitė
Veikla	poetas, prozininkas, publicistas

Juozas Žlabys-Žengė (1899 m. gegužės 2 d. Gimbūčiuose, Joniškio raj. – 1992 m. lapkričio 9 d. Kaune, palaidotas Žagarėje) – Lietuvos poetas, prozininkas, publicistas, žurnalistas.

Biografija

Su tėvais atsikėlė į Žagarę. Mokėsi Žagarės progimnazijoje. 1919 m. įstojo į raitelių pulką Kaune. Įgijo raštininko specialybę, dirbo karininkų bibliotekoje, atstovavo kariams spaudoje.

Dar Žagarėje sukurtus eilėraščius pasirašė Žengės slapyvardžiu ir nusiuntė savaitraščiui „Lietuva“. Faustas Kirša juos išspausdino ir paprašė naujų eilėraščių almanachui „Šaka“. Susipažino su „keturvėjininkais“, pamėgo bohemos gyvenimą. Rašė korespondencijas bei literatūrinius tekstus: poeziją, feljetonus, recenzijas ir kt. Jo kūrinius spausdino „Karys“, „Mūsų žinynas“, „Kardas“, „Sekmoji diena“, „Krivūlė“, „Naujasis žodis“. Dalyvavo literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime: padėjo organizuoti lietuviškus vakarus bei biblioteką, grojo dūdų orkestre.

1920–1921 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė leitenanto laipsniu, buvo paskirtas į 3-ąjį kavalerijos pulką. Baigęs Aukštuosius karininkų kursus, 1927 m. paskirtas vyresniuoju pulko leitenantu. 1926 m. dalyvavo nuverčiant prezidentą Kazį Grinių.

1929 m. tapo I husarų pulko kapitonu. 1931 m. patvirtintas pulko žemesniųjų karininkų garbės teismo nariu. Už dalyvavimą „Voldemarininkų puče“ atleistas iš pulko komendanto pareigų turėjo palikti Kauną, tačiau nepakluso ir pasiliko mieste. Nesulaukęs jokių sankcijų, darbavosi „Lietuvos aido“ redakcijoje. 1934 m. pasitraukė iš kariuomenės. Nuo 1935 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką.

Prasidėjus II pasauliniam karui, dirbo dienraštyje „Į laisvę“ (nuo 1943 m. „Ateitis“). 1945 m. sausio 1 d. įsidarbino Karo muziejaus paminklų apsaugos archyvų skyriaus vedėju. Gegužės mėn. iš pareigų atleistas, suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį.

1958 m. grįžo į Kauną. Dirbo neoficialiai, kartais rašė mokslinius straipsnius. Kūrė eiles, bendradarbiavo Mažosios lietuvių tarybinės enciklopedijos redakcijoje, rašė atsiminimus apie „keturvėjininkų“ literatūrinį sąjūdį.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.

Kūryba

Išleido „nervuotą poemą“ „Anykščių šilelis“ (1930 m.), apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“ (1940 m.). Kaip publicistas bendradarbiavo „Lietuvos aide“, „Literatūros naujienose“, „Jaunojoje Lietuvoje“ ir kt. Prasidėjus Atgimimui, paskelbė eilėraščių, straipsnių, atsiminimų.